BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Naujas favoritas: tai, kas įmanoma tik Kinijoje:

700 vaikų mokykloje šoka pagal M. Jackson’o “Dangerous” atlikdami rytinę mankštą - rekomenduoju visiems pažiūrėti!!!

Tie jų “spaliukų” raiščiai nerealūs!!!!

Kitas filmas, kuris visiškai puikiai atspindi kinų kultūrą yra “人在囧途”, galima būtų išversti, kaip “sunki kelionė namo”. Galima pažiūrėti tik kiniškai - čia. Kolkas neradau angliškų subtitrų. Filmas apie tai, kaip vienas verslininkas stengiasi grįžti namo sutikti naujus metus. Filmas sukurtas užsieniečiams padėti mokytis kinų, taigi tarimas labai gražus ir tvarkingas, o ir patys kinai nebijo pašiepti savo pačių kultūrinių bruožų. Rekomenduoju visiems besimokantiems kinų kalbos. Tikrai nesunku viską suprasti!!!

“Wheat” angliškai, iš kinų kalbos išvertus “Kviečių laukas”. Tai - kitas man didelį įspūdį palikęs filmas. Mačiau, su subtitrais galima lietuviškuose torrentų puslapiuose parsisiųsti. Labai gražiai nufilmuota istorija, apie tai, kaip Kariaujančių valstybių laikotarpių visi vyrai išjojo į karą ir paliko moteris vienas kaime gyventi.

Nanjing! Nanjing! (Miesto pavadinimas) Angliškai “City of Life and Death” vadinasi (Gyvenimo ir mirties miestas). Tai - labai žiaurus filmas apie II Pasaulinį karą, kai Nanjing’o miestas buvo užimtas japonų. Sunku žiūrėti, tačiau verta. Tiesa, realybė už filmą buvo daug kartų žiauresnė. Taip pat galima parsisiųsti iš lietuviškų torrentų puslapių su subtitrais.

Deja, šio filmo parsisiųsti neradau, vadinasi “Aftershock” angliškai, kiniškas pavadinimas - “Didelis žemės drebėjimas”. Paantraštė: “23 sekundės, 32 metai”. Apie vienos šeimos tragišką likimą didelio žemės drebėjimo metu. Pagrįsta tikrais faktais: Tangshan žemės drebėjimas 1976 m. nusinešė apie 655 000 gyvybių, laikoma, kad tai daugiausia gyvybių atėmęs žemės drebėjimas.

“China blue” (”Kinijos mėlis”) Šis dokumentinis filmas mane sukrėtė. Rodomas gyvenimas džinsų fabrike pietuose. Tiek iš darbuotojų, tiek iš fabriko savininko perspektyvų. Labai įdomu, taip pat šiek tiek liūdna. Rekomenduoju! (Šį galima parsisiųsti).

“A Year in Tibet” (”Metai Tibete”). Dar vienas, atrodo, šešių dalių dokumentinis filmas. Apie tai, kaip tibetiečiai gyvena visus metus. Galima parsisiųsti.

Rodyk draugams

kittokia

Geltonieji kalnai

Kalnų masyvas labai didelis, yra trys keltuvai, daug laiptelių ir gražių vaizdų. Tačiau ne visus laiptelius verta išmėginti, nes arti esantys kalnai kartais uždengia gražiuosius vaizdus. Taip pat, pradedant iš vienos pusės reikės lipti tik į viršų ir į viršų ir vis laipteliais, tai labai greitai baigsis jėgos. Aš visa tai žinojau, daug skaičiau, sudėliojau tokį maršrutą, jog iki 13.30 turėtume apeiti bent pusę kalnų.

Atvažiavome labai anksti - truputį po 6 jau buvome užkilę keltuvu ir pradėjome žingsniuoti. Tuo metu oras labai malonus, dar nebuvome aukštai kalnuose, tai jie užstojo mums vėją, dar nebuvo tūkstančių lipančių žmonių, tai galėjome laisvai dairytis aplinkui, o ne po kojomis, tik… padariau tokią klaidą - iš interneto atsispausdinau labai gerą ir aiškų, bet anglišką žemėlapį, kuriame, pasirodo, pavadinimai išversti į anglų kalbą vienaip, o parke - kitaip. Tai mes, aišku ėmėme ir nulipome neteisingu keliu.

Kol mes lipome į apačią, buvo gaila žmonių, lipančių į viršų, ypač tų, kurie už kelis yuanius turi nešti sunkiausius ir keisčiausius krovinius viešbučiams kalno viršūnėje. Labai keista - yra vienas, žmonėms keltis jau nebenaudojamas, keltuvas, tačiau jis geriau stovi išvis užrakintas, negu leidžiama juo kelti prekes. Užtat ryte tokia virtinė stipruoliu traukia į kalną ir sudaro nepatogumų laipiojant.

Kai supratome, kad esame per žemai, jau buvome 3,5 km nulipę į apačią…. Tai ką, pasižiūrėjome, kad dar yra laiko (nors bijojome, kad mano parinktos trasos apskritai nespėsime pereiti), susikaupėme ir per valandą užkopėme atgal, nuo kur nusileidome. Į viršų kopti buvo labai sudėtinga, dažnai sustodavome (papykti ant savęs, kad tokie žiopli ir atsigerti vandens), bet patys nepatikėjome, kaip galop užkopėme.

Nuo tada prasidėjo mano parinktas patogus kelias žemyn, tik, kadangi jau nebebuvo toks ankstyvas rytas, prasidėjo žmonių pulkai…

Lipti reikia labai atsargiai, nes po ilgo laiko kažkur dingsta orientacija ir koordinacija, matėm vieną nusiridenusį kiną. Kai užstringi viduryje trasos, tai nei šis nei tas, o ypač su lūžusia nosimi ir dar nežinia kuo. Tačiau kinai stengėsi kiek galėdami, atėjo gal 12 policininkų, kurie užnešė susižalojusį vyrą į kalno viršūnę. Stipriai rekomenduotina nusipirkti atitinkamą draudimą, jei kas ketina susižeisti, nes kalnuose neaišku kitaip, nei kur nuveš, nei ką darys, nei kas, juolab kai nesi kinas.

Šiaip Huangshanis garsėja debesų jūra labai anksti ryte, kai saulė teka. Na, mes į šitą reginį pavėlavome. Ir nors ir buvo gamta graži, tačiau ar dėl to, kad teko nemažai pavargti norint ją apeiti ir pamatyti, o gal dėl to, kad tų žmonių buvo nemažai, mums šie kalnai tokio įspūdžio, kaip kad palieka kinams, nepaliko. Per naktį ant kalno negalėjome pasilikti, tai galbūt čia visa priežastis, tačiau jeigu man reikėtų rinktis: antrąkart važiuoti į Zhangjiajie ar į Huangshanį, neabejotinai pasirinkčiau Zhangjiajie. Parkas man atrodo įvairesnis. Galima ir kalnų papėdėje su čiurlenančiai upeliukais pasivaikščioti, užkylama į kalną dvejose vietose, jos taip pat labai skirtingos, o ir patys kalnai - ne uola, o kažkokie mistiniai stulpai. Nėra viešbučių ant kalno ir pan. Bet yra tikrai labai daug žmonių, kurie dievina Huangshanį, na mums labiausiai patiko jo grynas oras ir ta galimybė “pasportuot”.

Dar vienas patarimas važiuojant - įsimesti raumenų skausmui malšinti tepalo. Po kiek laiptelių raumenys, nori ar nenori, pradeda drebėti. Pasitepus - atsipalaiduoja ir lipti pasidaro kurkas lengviau ir patogiau. Taip pat prie trasų pardavinėjamas vanduo yra maždaug 5 kartus brangesnis, nei apačioje, taip pat ir visas maistas (išskyrus agurkus, jie kainuoja tiek pat beveik), tai mūsų draugai kinai, ruošdamiesi į Huangshanį iš Šanchajaus atsivežė “pilną maximos XX maišą produktų”, taupūs.

Va ir mes, pavargę, bet laimingi, jog įveikėme kalnus!

Rodyk draugams

Penktadienį išvažiavome iš namų apie 5 val. ryto, kad spėtume į pirmąjį metro, kuriuo važiavome iki autobusų stoties.

Tokį ankstyvą rytą metro tikrai baugu. Primena “Resident Evil”. Nėra žmonių, tik šiek tiek ūžauja besisukantys eskalatoriai. Nusileidus pravažiuoja tušti metro traukiniai išjungtomis šviesomis…

Bet pasirodo, kad suoliukai net ir naktį Šanchajaus metro užimti:

Autobusas pasirodė ne pats naujausias ir ne pats švariausias, tačiau per 5 val. pasiekėme tikslą. Kelionės pabaigoje mūsų buvo paklausta, kokiu būdu grįšime. Mat ta pati kompanija sekmadienį kaip tik važiuos atgal į Šanchajų, jeigu mes už pradinę 100 yuanių įmoką užsirezervuosime vietą autobuse, jie mus kaip tik nuo pat kalnų ir paims. Aš dar pasitikslinau, ar tikrai nėra vėlesnio autobuso, nei 3 val. dienos. Panelė atsakė “ne, tikrai”. (Yra, 16.20…) Tikra marketingo specialistė… Šanchajuje galima nusipirkti autobuso bilietus tik išvykimui, grįžimui reikia pirkti jau atvykus. Kadangi atvyksime į vieną vietą, o išvyksime iš kitos, nusprendžiau surizikuoti, nes šalia esantys draugiški kinai taip pat “užsirezervavo vietas”. Susimokėję tą šimtinę, gavome vizitinę kortelę, nes mane patikino, kad tikrai yra tik viena kompanija, kuri važinėja ir jokių čia dokumentų nereikia, draugiški kinai juokėsi….

Taigi nors ir pasirodė besantis kitas, vėlesnis, autobusas, tačiau buvome labai laimingi surizikavę, nes vairuotojas buvo labai malonus, pasiskambino ir paklausė, ar tikrai spėsime nulipti nuo kalnų, ir mus su didele šypsena rėkdamas “Marija” pasitiko (mat visos plačiaakės, kaip taisyklė, kinams yra Marijos…), pristatė į Šanchajų laiku ir galėjome grįžti beveik paskutiniu metro.

Tai tiek apie techninius dalykus.

Atvykus mus pasitiko, nuvežė į viešbutį, davė pietus, mes pailsėjome, tada gavome vakarienę ir buvome nuvežti į pasirodymą “Picturesque Huizhou”, kuris skelbė turistinio sezono Anhui provincijoje, Huangshan apylinkėse atidarymą. Pirmiausia aišku pralaukėme gal pusvalandį išlipę iš autobuso, kol kinai pabėgios rataisi ir išsiaiškins, ką jiems čia daryt, tada gavome gal 10 brošiūrėlių, tada pagaliau “greitai, greitai” mums buvo leista eiti iškilmingu raudonu kilimu, kurio šonuose stovėjo nesibaigianti gražuolių kinių, pasidabinusių tradiciniais rūbais, kolona.

Kai mus atvedė į vietas, paaiškėjo, kad būsime VIP ir sėdėsime pačiame priekyje (mat filmavo TV, jiems reikėjo užsieniečių). Pirmąjį pusvalandį kalbėjo trys šnekovai. Sakė didingas kalbas ir padėkas, mane gelbėjo šalia sėdėjusi britė, kuri pasakojo apie visokius dalykus, kaip kad savaitės žygį pėsčiomis su savo gausia šeima (2 sūnūs ir 2 mergaitės dvynės) šiauriniame Vietname.

O tada prasidėjo pasirodymas… Kadangi už renginį niekam nereikėjo atskirai mokėti, tai mes tikėjomės kokio kičinio fiasko, bet… Renginyje dalyvavo gal 500 žmonių. Buvo ir gimnastų, ir operos dainininkų, ir šokėjų. Kinės skraidė ir žarstė konfeti. Scenoje snigo, tada scena pavirto kriokliu, pradėjo lyti… Žodžiu, pasirodymas fantastiškai pompastiškas. Aš net pavargau žiūrėti, nes buvome kėlęsi labai anksti, iki to pasirodymo vietos reikėjo važiuoti pusantros valandos, ir jis truko gal iki 10 val vakaro, tai jau mano baterija buvo konkrečiai išsikrovus :)) Pasirodo, jei nebūtume užsieniečiai, mums už bilietus tokiose vietose reikėtų būti mokėti apie 100 lt… Kartais visai gerai tas baltas gymis :)

Geroji dalis tokia: galima buvo fotografuoti, taigi parodysiu nuotraukas:

Kadangi ėjome taip greitai, tai, aišku, ir nuotrauka tik susiliejusi.

Snaigės

Akrobatai:

Skraiduolės konfeti barstytojos:

Štai iš pačios scenos išniro tokie “langai” su mergaite kiekviename iš jų:

Čia vaizduota tradicinė senovinė kiniška mokykla:

Va ir krioklys scenoje:

Atlikėjai:

Grįžus paaiškėjo, jog pusryčiai 6.30, tai net ir nespėjome išsimiegoti…

Pagaliau išsimiegojau tik šiandien. Mano veidas nuo kalnų saulės yra ryškiai raudonas, šiandien nėjau į universitetą, nes… nepaėjau… (pasekmė vakarykščio 15+ km kalnų laipteliais per 5 valandas… ) Rytoj jau tikiuosi situacija bus geresnė :)))

Rodyk draugams

Next »