Kiniški eskizai

Štai tokį paveikslėlį radome internete ir per darbo dienos šventę išsiruošėme pailsėti. Vienas švariausių paplūdimių, gana arti Šanchajaus, susisiekimas visai patogus. Iš Šanchajaus reikia 4 valandas važiuoti traukiniu iki Aojiang, ten sėsti į keltą, keliantį iki salos, ir štai - jau atostogos! Mes taip galvojome, tačiau, deja, kelionė “nuo durų iki durų” užtruko maždaug 10 valandų. Be to, per šias šventes buvo išpirkti visi traukinių bilietai iš Šanchajaus, taigi tas 10 valandų leidome triukšmingų turistų kompanijoje. Išvykus iš Šanchajaus pasidarė ypač blogai: ten - paprasti žmonės kaimiečiai, tai kultūros mažoka, smaginausi fotografuodama ryškiai oranžinius su blizgučiais vyrukų batelius.

Pagaliau atvykus į salą, mus pasitiko dėdė policininkas, paprašė mūsų pasų, viską sutikrino ir liepė nenakvoti žvejų nameliuose. Tačiau visi viešbučiai buvo pilnai išpirkti ir mums nieko kito neliko… Perskambinome visiems salos namelių nuomotojams, tačiau nė vienas nesutiko mūsų - užsieniečių - priimti. Pasirodo, saloje yra karinė bazė, su dideliais radarais, kontroliuojanti Kinijos vandenis (sala - jau pačiame vandenyne, be to gana netoli Taivano), todėl ir užsieniečių lankymasis joje yra labai prižiūrimas. Galų gale radome vieną dieduką, kuris sutiko už 250 yuanių išnuomoti trivietį kambarį dviem naktims.

Kambario tipas - maždaug kaip pas bobutes Palangoje. Tikrai švaru, bet remonto reikėtų. Savininkas mums paaiškino, kad saloje visi namai - žmonėms valstybės skirti, todėl neišduodami leidimai normaliai plėtoti turizmo ir kelti žmonių gyvenimo lygio. Jis pasakojo besąs elektrikas, prižiūrintis visus saloje esančius viešbučius, turintis nuosavą taksi bendrovę ir uždirbantis bent 5000 yuanių per mėnesį. O gyveno jisai tiesiog pirmame namelio aukšte, su dušu tualete, mums sakė, jog yra “paprastas žmogelis”, todėl šitaip jam gyventi yra geriausia: viename viešbutyje turi akcijų, tai pavalgo pietus, kitame viešbutyje ką nors vis paremontuoja, tai visada gauna vakarienę. Va toks ir gyvenimas.

Sala tikrai graži, gyvena paprasti žvejai ir ne atostogų metu čia turbūt neužklysta nė vienas turistas. Paplūdimys gražus, smėlėtas, tik pūtė šaltas vėjas, todėl maudėmės trumpai ir tik kartą. Tačiau ir paplūdimys padalintas į dvi dalis: vienas - viešas, kuriame galima maudytis iki 6 val. vakaro, ir tik nurodytoje linijoje (yra apsaugos nuo ryklių). O kita dalis - jau karinės bazės teritorija. Kažkaip neatkreipėme dėmesio ir nuėjome ten kriauklelių rinkti. Mus greitai “susekė” policija ir švilpukais paragino “nešdintis”, pagailėdami mūsų nesusipratėlių baltaveidžių turistų.

Štai ir visas paplūdimys. Kairėje pusėje - “restoranas”, kuris norėjo mums parduoti žuvytę už 100$, o mes supykome ir ten nebėjome. Radome, turbūt, dar skanesnę žuvį pas maloniausius salos kaimiečius, kurie nors ir ėmė po 10 yuanių už kiekvieną svogūną, tačiau tikrai stengėsi ir kaskart klausė, ar skanu, ar skanu. O skaniausia buvo daržovių natūralumas - užaugę tokioje saloje pomidorai turėjo normalaus pomidoro kvapą, ko mes jau seniai nebuvome matę.

Sala, galima sakyti, padalinta į tris dalis: vienoje dalyje - uolos, galima sutikti saulėtekį; kitoje - paplūdimys; trečioje - uostas. Sumokėjome autobusiukui 40 yuanių kiekvienas, kad pavežtų mus iki tų uolų ir, deja, autobusiuko sulaukėme 1.5 val. vėliau, nei buvome susitarę. Taigi nuvažiavome prie uolų jau prašvitus ir tik įkėlėme koją į gražią teritoriją, prasidėjo baisinga liūtis su žaibais. Spėjome tik kartą nusifotografuoti ir kol mirtinai nesušalome, teko važiuoti atgal.

Uosto teritorijoje pasisukiojome, kol laukėme kelto. Vėlgi autobusiukas, už kurį susimokėjome, nusprendė važiuoti daug anksčiau, nei reikėtų, todėl teko kelias valandas kelto palaukti.

Šioje dalyje matėme labai daug žvejų laivelių, kuriems atplaukus sugautos žuvys bemat išnykdavo va tokiose pakuotėse: žuvį galima namiškiams parvežti gyvą.

Dar matėme moteriškę, renkančią sau pietus (geldeles ar šukutes).

Rekomenduočiau važiuoti ne per atostogas ir net ne savaitgalį. Vietiniai žmonės tikrai geri ir malonūs, tik būtina kalbėti kiniškai, nes užsieniečių ten užsuka tikrai retai.

Su kursioku Diego

Tai Shan vienas iš penkių šventųjų kalnų Kinijoje, šventieji kalnai penki todėl, kad kinams pasaulio kryptys yra penkios (rytai, vakarai, šiaurė, pietūs + vidurys), Tai Shan taip pat vadinami Rytų kalnais. Šie penki kalnai - piligrimystės vietos, kur keliavo net patys imperatoriai, nepriklausomai nuo tikėjimo. Atskirai dar skiriami keturi budistiniai kalnai ir keturi daoistiniai kalnai, kurių vienas tesiekia 284 metrus.

Plačiau apie kalnus - čia.

Panelės rankoje - smilkalai, juos paaukos daoistų dievams šventykloje ant kalno viršūnės.

Čia - pavargę piligrimai. Įkopus į kalną ne kiekvienam užtenka jėgų nulipti, todėl jie tiesiog pasirenka trumpesnį kelią.

Ši nuotrauka - puikus paaiškinimas, kodėl nereikėtų važiuoti į Tai Shan’į švenčių metu ar savaitgaliais.

Va ir visas šimtmečiais apdainuoto kalno grožis

Tradicinė Tai Shan kalno nuotrauka su šventyklėle ant šlaito.

Raudoni kaspinai - sėkmės palinkėjimas. Kiekvienas, lipantis į kalną, turėtų ryšėti po vieną tokį, o užlipus jį galima parišti šventykloje, tokiu būdu visai šeimai užtikrinsi ramybę ir darną. Kai kurie pariša ir po pinigėlį.

Daoistinėje šventykloje beveik ant kalno viršūnės aukojamos aukos.

Ir skamba meditacinė muzika.

Susisiekimas taip pat labai patogus - kalno pašlaitėje - miestas Tai’an, iš kurio stoties iki Šanchajaus greituoju traukiniu - tik 4 val. kelio. Daoistinė šventykla tikrai labai graži, ko nepasakyčiau apie pačią kopimo į kalną patirtį. Be viso ko, norėjome nusileisti funikulieriumi, tačiau paaiškėjo, jog kol lankėme šventyklą ir užkopėme į pačią kalno viršūnę, susidarė 2 val. ilgumo eilė, taigi teko greitai nusileisti. 1.5 km per 40 min. Turbūt galėjome ir greičiau, bet kai kur tiesiog nepavyko įveikti žmonių kamščio.

Miesto siena

Yra Kinijoje tokių mistinių vietų, kaip Qufu - mažytis miestelis Shandong provincijoje, kuriame kadaise gimė Konfucijus. Nors tai buvo prieš kelis tūkstantmečius, ir savo gimtąjį miestą Konfucijus labai greitai paliko, visgi daugybė religinių vartotojų-piligrimų keliauja prašyti sėkmės moksle ir egzaminuose šventykloje, įrengtoje tariamuose buvusiuose Konfucijaus namuose. Nėra tikslių duomenų ir apie tai, kad Konfucijus būtų turėjęs palikuonių, bet gi šiame mieste ne tik visų pavardė yra Kong, bet palikuonys turi didžiausią dvarą ir aukščiausią valdžią. Tačiau geriausias viso miestelio eksponatas - Konfucijaus kapas. Istoriškai labai abejotina, tačiau matyt noras tikėti yra stipresnis, nei pasinaudoti kritiniu mąstymu, todėl žmonės tikrai “plaukia” pasižiūrėti į Konfucijaus kapą. Siūloma net speciali paslauga - sėsti į mažą autobusiuką, kad greitai galima būtų per visos Konfucijaus giminės kapavietę pravažiuoti tiesiai iki Konfucijaus kapo, nusifotografuoti ir grįžti. Galite įsivaizduoti, kaip tai atrodo, kai žmonių yra šimtais, visos grupės turi gidus, rėkiančius per mikrofonus, o dauguma grupės narių valgo arba fotografuoja. Tiek ir lieka šventumo ir didybės šventykloje ir kapinėse.

Aš su kursioku tailandiečiu

Deja, ir mes turėjome gidą, taigi teko kartu su gidu garsiai skaityti ant sienų ir vartų užrašytus hieroglifus ir spėlioti kiniškas mįsles vaikštant po vieną gražiausių ir didžiausių pastatų kompleksų visoje Kinijoje, atrestauruotą tuo pačiu laikotarpiu kaip ir Uždraustasis miestas, todėl įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą. Nieko keisto, kad greitai nuo gido pabėgome, tačiau per kiniškas atostogas toli nenubėgsi ir kelias valandas praleidome tiesiog grūstyje.

Gražūs vėžliai - neša kokią nors svarbią žinią ant savo nugaros. Tai gali būti lentelė su svarbiu įvykiu, mokinio, gerai išlaikiusio egzaminą, paminėjimas arba imperatoriaus vizito data.

Kaipgi be norų išpildymo…

Šventykloje kartą per metus vyksta valstybinės reikšmės ceremonija Konfucijui pagerbti. Tai - taip pat labai dviprasmiškas renginys. Kol vyriausybė riboja pilietines konfucianistines iniciatyvas, kartą per metus jie iškelia pompastišką šventę, parodyti, kaip valstybė remia konfucianizmą, kuris šiandieninėje Kinijoje norimas paversti kinų identiteto pagrindu (pvz. Konfucijaus institutas).

Kaip supratau - soste sėdi pats Konfucijus. Už papildomą kainą galima prieiti arčiau ir paaukoti vaisių.

Konfucijaus kapas - kai žmonės jau prasiskirstė. Šiaip dažniausiai paties kapo per žmones nė nesimato.

Kapinėse daug kur stovi tokie sargybiniai - visada poromis.

Manau, kad ne valstybinių švenčių metu gal ir verta nuvažiuoti - nuo Šanchajaus važiuoja greitasis traukinys - tik 4 valandos.