Kiniški eskizai

Salos augmenija labai įdomi dėl specifinio - lavos - dirvožemio. Aišku, tropinių miškų nepamatysite, tačiau visgi egzotiška. Tuo labiau, kad tik per naujųjų metų pirmąją dieną čia prigužėjo turistų, šiaip žiemą būna ramu ir žmonių tik keletas.

Verta aplankyti gal 4-5 vietas prie jūros, kur keičiasi kraštovaizdis. Įeinant į salą reikia nusipirkti leidimą, su kuriuo galima praeiti į visas turistines zonas, tačiau daugelis jų ir taip yra niekieno neprižiūrimos. Leidimą pirkti galima sąžiningai, arba susiradus vietinę tetulytę - ekskursijų vadovę - kuri bilietus parūpina už pusę kainos. Šiek tiek gamtos nuotraukų:

Šiek tiek vietinio gyvenimo:

Namukai pastatyti iš lavos blokelių:

Na ir gražiausias statinys: katedra. Dabar ji, deja, jau išpirkta turizmo agentūros, bet architektūra autentiška, ir, mano nuomone, gal ir gerai, kad agentūra išpirko - bent jau bus atrestauruota. Pačioje saloje yra dar ir katalikų bažnyčia, tačiau ten nenuvykome. Kaip skelbia daugybė Kinijoje atliktų tyrimų, su bažnyčiomis Kinijoje atsirado ištisi katalikiški kaimeliai. Tačiau visgi nepanašu, kad vietiniai būtų labai katalikiški.

Tai jau paskutinės nuotraukos iš mūsų kelionės. Linkiu gerų juodojo drakono metų!

Tai buvo paskutinė mūsų kelionės stotelė. Graži lavos sala, nutolusi dar apie 1 val. keltu nuo Beihai į pietus. Garsėja jūros gėrybėmis, kurių vos nuvykę iškart ir ėjome ieškoti.

Kaip matote, greitai suradome. Ir prisirinkome visko, ko esame ir ko gyvenime nesame nei matę, nei ragavę.

Brangiausias delikatesas buvo jūros agurkai, kuriuos iškart patroškino. Kiti įdomesni patiekalai - įvairių formų geldelės, kelių rūšių krabai ir krevetės, jūros ežiai. Labai gaila, bet taip ir neradome niekur citrinos, trūko šlakelio ant žuvies.

Kitas žymus vietinis produktas yra bananai:

Vietiniai žmonės labai draugiški, nors ir nelabai puikiai kalba mandarinų kalba. Tačiau su vienu kažkaip susidraugavome, tai jis mums padovanojo didžiausią dėžę bananų ir kitą dieną dar pats jūros gėrybes išrinko.

Pasakojo kelis įdomius dalykus: kad pats yra žvejys ir “kai buvo jaunas” važiuodavo iki pat Šanchajaus traukiniu pardavinėti savo jūros gėrybių (aš vien tą jūros gėrybių kvapą įsivaizduoju, po 30 val. kelionės traukiniu..). O kitas įdomus dalykas: sakė, kad pas jį namie irgi kabo Mao Zedong’o portretas, nes … gerai atbaido piktąsias dvasias!!!! Pirmąkart girdžiu tokią interpretaciją, bet pas kiekvieną vietinį tikrai kabėjo po portretą - tiesiai virš televizoriaus.

Tai buvo pirmasis labai vykęs vairuotojas kelionėje, prieš tai buvo dvi moteriškės: viena važiavo labai lėtai ir vis sustojusi numerius keitėsi. Kita - Beihai - buvo labai didelė verslininkė. Tik atskridus, sėdome į taksi, tik nežinojome, kad pakeliui reikės persėsti į jos mašiną asmeninę, kad jos vyras dar suspėtų padaryti paskutinį dienos reisą į oro uostą, kur jau galima tik su oficialia taksi mašina keleivius vežti. O va šitas žmogelis buvo labai mandagus, labai stengėsi ir labai gerai mus su tuktuk’u vežiojo (tėvams buvo tikra egzotika, kai iki kelto važiavome tuktuk’u kartu su mūsų kuprinėmis ir trim lagaminais bei dėže bananų).

Tėvai, vairuotojas ir transporto priemonė.

Žmogus labai nuoširdžiai sakė, kad yra tikrai atsivalgęs visokių jūros gėrybių ir negalėjo patikėti, kad viską, ką užsisakėme, pajėgsime suvalgyti. Antrą dieną parekomendavo mums moreną ir kitokio tipo geldeles, pats rinko krevetes, kurios šokinėjo ir taškėsi, žodžiu, išgelbėjo mus, pasiklydusius baltaveidžius.

Beihai tuo pačiu yra vienas sparčiausiai besivystančių miestų, pamažu virstantis prabangių pramogų poilsio zona. Be visokių golfo aikštynų, esančių priepat Pietų Kinijos jūros, dabar statomas naujas projektas, pavadinimu “dirbtinės kalvos”. Šiuo metu pastatyta tik gal ketvirtadalis, bet atrodo įspūdingai ir tikrai yra priepat jūros kranto. Kaina už kv. m. apie 10 000 RMB, tik tiek, kad dar ilgokai tam Beihai vystytis.

Dar kelios projekto nuotraukos:

Architektūrą įkvėpė mūsų matyta dramblio straublio kalva Guilin’e.

Dar Beihai galima aplankyti akvariumą, tačiau mes taip ir neaplankėme, užtat nuvykome į mangrovių mišką. Aš tikėjausi tėvams parodyti tai, ką mačiau Filipinuose, tačiau stipriai apsirikau. Mangrovės dešimt kartų mažesnės, todėl ir visas miškas daug mažiau efektingas. Smagiausia dalis - pasiekti atokų paplūdimį, vasarą mielai vien dėl to nuvažiuočiau. Gidė taip pat kurkas mažiau apie mangroves žinojo, nei tuose miškuose užaugę filipiniečiai, papasakoję, kuri mangrovė “vyriška”, kuri “moteriška”.

Va tokios ir mangrovės. Didžiausios - pusantro metro dydžio. Tačiau jos turi bene šimtą ataugų kiekviena, kurios leidžia mangrovėms kvėpuoti net esant po vandeniu potvynio metu. Mes buvome atoslūgio metu, todėl tarp medžių matėsi nemažai pėdučių - jas paliko žvejai. Su atoslūgiu, atsitraukė ir žuvys, todėl reikia praeiti visą sąžalyną, kad jau rastum bent kiek žuvų.

Pasivaikščiojimui padaryti tilteliai, kurie tiesiog supasi ant vandens, tai ne tik vaikams linksma pasiūbuoti, bet (sakau iš patirties) ir tėvams!

Ir labai geras įrengimas: