BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Tongren

Tai - man labiausiai patikusi vieta. Mažas miestelis, istorinis, turintis daug vienuolynų, kurie nesukomercinti, nesuturistinti, kur užsuka tik vienas kitas žmogus.

Kelionė iš Xining’o į Tongren truko gal 3-4 val., didžiąją dalį laiko važiavome palei Geltonąją upę, kuri čia nefritinės spalvos, o virš jos stūkso raudoni kalnai. Man tai - tikrai įspūdingiausi matyti vaizdai per visą kelionę.

Tiesa, kelionė turėjo trukti šiek tiek trumpiau, tačiau vairuotojas labai norėjo arbūzo, tai tiesiog sustojo, nusipirko šalikelėj ir su savo dviem draugais jį visą suvalgė. Tuo tarpu visi keleiviai taip pat nusipirko po arbūzą ir laukė.

Čia bandžiau truputį užfiksuoti per langą, tačiau deja nelabai kaip pavyko

Tiesa, pakeliui paaiškėjo, kad autobuso keleivių dauguma priklauso “kinas smalsusis” kategorijai, taigi klausinėjo, kur važiuojame, kodėl taip toli, vienas - hanis - aiškino, kad čia tikras užkampis, klausė “ar ten tikrai yra viešbučių”, rekomendavo važiuoti į Xianį ir kt. Nemažai yra tokių žmonių, kurie nelabai supranta, ką veikti tokioje atokioje vietoje, nemato budistinių šventyklų grožio, nes jie “žino”, kad istorinis miestas - Xianis, todėl reikia ten važiuoti keliauti, o čia tarp kažkokių tibetiečių tiesiog negalima laiko gaišti ir apskritai “kodėl mes šitaip ilgai važiuojame”…

Atvažiavusios susiradome vietą nakvynei ir patraukėme prie vienuolynų. Tongren garsėja budistiniu menu, čia yra ne viena akademija, kurioje moko paišyti Tangkas, kuriose užkoduotos dievybių ir pasaulio sampratos.

Buvo karšta, žmonių visai nedaug, vienuoliai piešė Tangkas, jas rodė, kvietė užeiti. Galėjai paklausti daugybės klausimų ir į visus sulaukti atsakymų.

Taigi nuotraukos iš “viršutinio vienuolyno”:

Piešiniai ant sienų:

Vėliau iš šios vienuolyno dalies nuėjome į “apatinį vienuolyną”.

Pakeliui, prie gatvės, vaizdai visur panašūs: dėl privatumo ir karščio kiekvienas namas yra atsitvėręs savo purvo tvora:

Deja į patį vienuolyną merginoms šiuo metu nebuvo galima įeiti, nes vyko meditavimas. Tačiau visgi iš čia parsivežiau gražiausią kelionės atsiminimą. Thangkas paišantis vienuolis visas spindėjo laime, šypsojosi, pats kvietė prisėsti, pažiūrėti jo piešinius. Nežinojo, ką dar gali papasakoti, rodė į vieną piešinį, žavėdamasis apibūdino jame nupieštą gailestingumo deivę, aplink kurią esantis vanduo - jos ašaros dėl žmonių skausmo, vėliau stvėrėsi kitų temų. Toks žmogaus užsidegimas net mano kiniškai nesuprantančiai sesei sukėlė susižavėjimą. Paprašytas, vienuolis, pasakojo, kad jam trisdešimt keli, medituoja nuo 13 m., todėl dabar jau gali puikiausiai vizualizuoti visus tūkstančius Guanyin akių ir rankų (tokia meditacinė praktika), pozavo su savo menu, pagarbiai kalbėjo apie savo mokytoją, neprašytas dalino savo lankstinukus ir kvietė būtinai atvykti per kiniškus naujuosius metus, kai čia žmonių būna daug daugiau ir visi švenčia. Deja, ilgai užtrukti negalėjome, nes pats didžiausias vienuolynas, esantis kitame miestelio krašte, dar turėjo būti aplankytas…

Tiesa, sakė, kad šitą piešinį jis piešia jau daugiau nei mėnesį, o pabaigos dar nesimatė.

Išvažiavome į kitą vienuolyną. Toje vietovėje didžiausią. Tikrai, tokį didelį, kad ne vieną kartą mes ten pasiklydome, tačiau tai ir buvo visas grožis - nėra kažkokių nuorodų, maršrutų ar pan. Yra tik viena bilietus parduodanti mergaitė, o vėliau patys besimeldžiantys vienuoliai nuplėšia aplankytos salės kvituką, parekomenduoja, kur dar užeiti, pataiso, jog aplankyti šventyklą galima tik pagal laikrodžio rodyklę, veda už statulų ir rodo į miniatiūrinius dievybių atvaizdus ir t.t. ir pan.

Tai - didelis šventyklų ir vienuolių gyvenamųjų plotų kompleksas, visas taip pat atitvertas sienomis, taigi tikrai nelengva orientuotis.

Čia turbūt neblogi vienuolių draugai - laukė pavėsyje:

Mums labai pasisekė - pataikėme praeiti pro pamaldų salę tuo metu, kai visi giedojo mantras. Jų batai buvo išmėtyti lauke, viską gaubė rabybė, o tada staiga iš salės pradėjo eiti vienuoliai ir vienuoliukai, ieškoti savo batų, autis, leistis laiptais žemyn ir lakstyti, laistyti vienas kitą vandeniu ir pan. Nerealu! Turiu visą šitą vaizdelį nufilmuotą, iš nuotraukų - tik batai:

Visas vienuolynas iš kitos gatvės pusės:

Nuo vienuolyno link miestelio einančioje gatvėje gali nusipirkti viską, ko tik galėtų prireikti budistui vienuoliui. Stilius va toks:

Va taip rengiasi moterys, taip pat ir jaunos, iš tikrųjų labai gražiai derina raštus, masyvius papuošalus ir pan., tik nedrįsau jų fotografuoti, tai bent manekenę.

Anksčiau rodžiau, kad Zhangjiajie vaikus nešioja kuprinytėse ant nugaros, tuo tarpu tibetiečiai juos tiesiog prisiriša:

Miestelėnų vakarų leidimo būdas - parke, žiūrint televizorių. Pastatytas didelis ekranas rodo filmus.

Keisčiausia, jog per visą kelionę, būtent šitame miestelyje sutikome daugiausia užsieniečių, ypač daug - mūsų viešbučio tibetietiškų patiekalų restorane, mat jį labai rekomendavo Lonely planet, tai visi patikėję ir apsilankėme.

Rodyk draugams

kittokia

Qinghai ežeras

Atsibudusios laukėme laukėme savo vairuotojo, vešiančio mus žiūrėti paukščių. Tarėmės 7, tai jis truputį po 8 kaip tik ir pasirodė. Jau pradėjome nerimauti, kad nespėsime į autobusą, tačiau jam mus atvežus, paaiškėjo, kad upė, prie kurios suskrenda paukščiai, labai netoli.

Šiaip tų paukščių nemažai, tikrai gražu, jie skrenda vos vos pakilę virš vandens, todėl sparnais trankosi į vandenį ir visur sklinda toks ritmingas garsas. Deja, mano fotoaparatas nėra pajėgus tokioms nuotraukoms ir paukščių, nors matėme labai gražių, deja neprifotografavome.

Tačiau buvome labai gražioje pievoje ir aš nepraleidau progos:

O štai kaip mūsų laukė “gidai”:

Besikratydamos atgal kelis paukštukus pamatėme iš arti ir dar užsiėmėme burundukų fotomedžiokle, deja nesėkmingai. Tačiau vairuotojas, pamatęs burunduką, puldavo rėkti, sustodavo :))

Geroji mašina matosi nuotraukoje, na o mūsų gidai - tibetiečiai. Vienas jų - “nakvynės namų” versliojo šeimininko sūnus, kuris vis kartojo, kad tas jo draugas - nebylys, dar ir kurčias. Ir šiaip visus kiniškus žodžius, kuriuos tik mokėjo, per tą keliolika minučių man susakė - mat labai norėjo pasikalbėti. Svarbiausia jam iš visų temų buvo - nuotraukų tema. Pasakojo, kiek turi nuotraukų su visokiais užsieniečiais, kurie visi yra jo draugai ir būtinai mums taip pat reikia su juo šitaip nusifotografuoti. Prieš fotografavimąsi vyko intensyvus pasiruošimas: plaukų šukavimasis, sprendimas, ar dėtis kepurę, ar ne ir kt. Rezultatas:

Taigi po fotosesijos grįžus į miestelį vienintelėje gatvėje pradėjome laukti autobuso, kuris turėjo būti 9.30. Tiesiog atsisėdome ant laiptelių ir gliaudėme saulėgrąžų sėklas. Pamažu prie mūsų pradėjo rinktis miestelio vyrai su visokiais klausimais. Pirmiausia, aišku, kas mes, iš kur, kur važiuojame. Sichuan patiekalų restoranėlio savininkas - han atstovas - tikino, jog autobusas atvažiuos, na, dažniausiai atvažiuoja. Aišku, aš nustebau “dažniausiai?”. Sako: “taip, yra tik vienas, būna, kad vėluoja, būna, kartais ir sugenda”… Taip ir laukėme gal valandą, aš pasakodama, kodėl dar nesu ištekėjusi, vyrukai tibetiečiai, hui musulmonai ir tas vienintelis hanis, gyvenantis tokioje vietoje, todėl išmokęs kitų kalbas ir kartas nuo karto jiems pavertėjaujantis, na ir mano sesė, gliaudanti saulėgrąžų lukštus.

Žodžiu, galų gale vyrai nusprendė, jog autobusas neatvažiuos, pasirodė, jog yra vienas vyrukas, važiuojantis į ežero šiaurinėje pusėje esantį miestelį Gangcha, (kiniškai tibetiečiams gaunasi pasakyti “gangcai”, kas reiškia “kątik”, tai šiek tiek užtruko, kol supratau, ką jie čia man siūlo, vėlgi susitarti padėjo gerasis restorano šeimininkas), vyrukas tenai veža vienuolę, o ir pats tibetietis, nekalbantis kiniškai.

Restoranėlio šeimininkas pasakė, kad kitaip tikrai į Xining’ą grįšime kurkas vėliau, šitas vairuotojas mus nuveš iki pat stoties, kur ras mums autobusą, taigi nieko kito neliko, tik sutikti. Dar “ant geros kelionės” minėtame restorane pasigaminome kavos - leido užsipilti nemokamai, atsisveikinome su miestelio vyrais, kurie mielai kvietė apsilankyti dar kartą ir patraukėme link neaišku kokio miestelio Gangcha.

Pakeliui mašinos aušintuvui (?) vandens įpylėme iš balos, dar sustojome pasižiūrėti avarijos, tuo tarpu aš tokias progas išnaudojau fotografavimui:

Atvykus į miestelį paaiškėjo, jog autobusas bus tik po poros valandų, tai teko trumpai pasivaikščioti. Užtikome vieną labai mažą juvelyrinę dirbtuvėlę, kur ilgai besirinkusios nusipirkome vieną žiedą ir patraukėme laukti į stotį.

Miestelis mažiukas, tačiau jo vienintelė gatvė papuošta vėliavėlėmis, panašu, jog aplink miestelį nemažai gražių vietų, tačiau šįkart mes jų negalėjome apžiūrėti.

Kelionių metu dar paaiškėjo viena tiesa: ilgaamžės tibetietės bobutės, pasipuošusios tradiciniais apdarais ir didžiuliais žiedais, labai mėgsta kokakolą. Važiuodamos autobusu pirmą valandą ją geria, o likusias kelias valandas smagiai sau raugėja.

Grįžus į Xining’ą apsistojome tame pačiame viešbutyje, nusipirkusios bilietą į sekantį mūsų kelionės tikslą - Tongren, pirmiausia nuėjome švariai nusiprausti :)

Rodyk draugams

kittokia

Qinghai ežeras

Tai - didžiausias ežeras Kinijoje. Jo vanduo sūrus, pagal ežerą pavadinta ir visa provincija - Qinghai [+-tsinghai]. Ši provincija - viena skurdžiausių Kinijoje, jos gyventojų dauguma - musulmonai Hui, tibetiečiai ir kitos tautinės mažumos. Čia - kalnai, todėl daug rūdos, anglies ir pan. Taip pat ši provincija turi “kiniškojo Sibiro” pravardę, nes būtent čia laidojamos radioaktyvios atliekos, prie pat Qinghai ežero yra įsikūrusios torpedų bazės, čia atliekami eksperimentiniai bandymai ir pan.

Tačiau dėl to, jog provincija įsikūrusi aukštikalnėse, vasarą čia vėsiau, gamta labai graži, kai kur atšiauri, žmonės malonūs. Juolab šiais metais turistų čia mažai, vieno restoranėlio savininkas pasakojo, kad būtent dėl nelemtos EXPO, jo restoranėlis vis tuščias ir tuščias.

Vienas iš kelionės tikslų ir buvo nuvažiuoti prie garsiojo ežero. Nuo Xining’o jo rytinis krantas gana netoli, apie 150 km, tačiau ten - vien turistų grupės, taigi nutariau, jog reikia važiuoti į rytinę jo dalį, kad pakeliui dar galima būtų ir į patį ežerą atsigrožėti. Rytinėje dalyje žymiausia vieta - Niaodao (Paukščių sala), kurioje tupia tūkstančiai migruojančių paukščių.

Žinojau, kad dabar jau nebe paukščių stebėjimo sezonas, tačiau visgi nusprendžiau važiuoti ten. Viešbutyje buvęs gidas po Qinghai rašė, kad iš ryto yra vienas autobusas, vežantis būtent ten, tačiau aš, kaip visada, dar pasiklausiau registratūroje, kur moteriškės siūlė važiuoti su turizmo agentūra, nes tikrai ten į tokį užkampį joks viešasis transportas nevažiuoja ir pan. Aš joms paaiškinau, kad su kinais keliauti mes nenorime, tai jos rekomendavo nuomotis mašiną kelioms paroms ir tokiu būdu keliauti… Blogiausia, kad dėl autobuso nebuvimo aš patikėjau ir į stotį išsiruošėme jau tada, kai šis vienintelis autobusas 7.45 ryte jau buvo išvažiavęs. Tačiau mes pasirinkome apie 50 km nuo mūsų tikslo nutolusį mažytį kaimelį Heimahe ir atstovėjusios eilę nusipirkome bilietus iki ten.

Dar liko pora valandų, juk nestovėsime stotyje, o ir valgyti norisi.

Aplinkui stotį - vien mažučiai, higienos stokojantys restoranėliai, nė vieno laisvo taksi… Tai susiruošėme eiti link centro, kur žinome, kad rasime kažką savo išrankiems skrandžiams.

Staiga iš tolo pamačiau labai tvarkingą iškabą, kur, po trumpų įkalbinėjimų, sutiko eiti ir mano sesė (tikslas buvo užsienietiškas maistas, nes, norite tikėkite, norite ne, kiniškas maistas visgi atsibosta). Ir ką gi, tik užėjus, mūsų paklausė, ar norėsime užsienietiškos, ar kiniškos virtuvės. Aš pasakiau: nežinau… Tai jie savo nuožiūra mus nuvedė į užsienietišką… Tada mes negalėjome patikėti savo akimis: atsidūrėme aukščiausio lygio restorane, kur ant sienų kabo įrėminti peizažai, ant stalų sudėtos medžiaginės servetėlės ir t.t. ir pan. Restoranas turėjo dvi sales, apatinėje jų, prabangios sofos atstojo kėdes, stalus skyrė užuolaidos.. Dar nusistebėjome, kaip mus su treningais ir mantą dviems savaitėms talpinančiomis kuprinėmis čia įleido.

Užsisakėme skanios sriubos, teisingos kavos, cezario salotų… Nemokamai desertui gavome vaisių ir… už viską per abi sumokėjome apie 30 lt. Štai, kaip virė kavą:

Na o štai ir aš:

Štai po tokių pusrytėlių grįžome į stotį ir sėdome į savo autobusą. Niekada nereikėtų tikėti numatytu kelionės laiku, mažiausiai galima būtų pridėti 1 val., daugiausiai - kelias, kad galėtumėte skaičiuoti, kada maždaug atvyksite… Mes gi atvykome pora valandų vėliau, nes aplink ežerą einančiame kelyje kaip niekur kitur daug avarijų, krovininius automobilius vairuoja jauni (iš pažiūros) vaikinukai, daug jų išvirtę, pametę krovinius, įkritę į grovį ir pan. Dėl vienos tokių avarijų, turėjome laukti, kol kamštyje atsidūrę automobiliai išvažiuos, gal kokį pusvalandį. Tuo tarpu visi bendrakeleiviai domėjosi, kas išvirto, kaip išvirto, kodėl, lingavo galvomis ir kiekvienas savaip komentavo.

Atvažiavus į Heimahe, pamatėme, kad tai iš tiesų labai labai mažas miestukas. Tačiau labai gražus. Bet deja, jau buvo vėloka, todėl, kai malonus tibetietis privažiavo ir sutiko mus pavežti iki mūsų galutinio tikslo, mes labai apsidžiaugėme ir nieko nelaukusios pajudėjome link Paukščių salos. Mašina - toks autobusiukas, vairuotojas dėvi juokingą skrybėlę, pasileidžia tibetietišką muziką, ir šypsodamasis bei kartais pritardamis veža mus pirmyn.

Čia gi tik atvykus, mus pasitiko tibetietis ir pasiūlė už 15 yuanių nakvoti jo tradiciniuose, labai švariuose namuose. Mes iš smalsumo ir sutikome. Taigi namai atrodo taip:

Ant šitos, namų viduryje esančios krosnies, kūrenamos, manau, jakų “pyragėliais”, jie, deja, virė jako pieno arbatą, taigi ir mūsų kambaryje šis kvapas nosį “kuteno” ir neleido greitai užmigti.

Už krosnies - spintelė, pilna Dalai lamos nuotraukų, įvairių budistinių statulėlių ir pan.

Aišku, jokio dušo čia nebuvo, taigi laukėme kitos dienos, kai jau turėsime tiek laimės juo pasinaudoti. Mūsų kambarys:

Tačiau toks atokumas man buvo labai malonus. Visas kaimelis pasitarė ir rado, kur mums išsinuomoti dviračius, taigi mes su sese patraukėme link paukščių salos. Kol važinėjomės, gyvenvietėje esančiame vienuolyje kaip tik vyko pamaldos, todėl mantrų garsai sklido po visą apylinkę.

Dviračius nuomavomės ten esančiame prabangiame viešbutyje, kurio darbuotojai puikiai kalba kiniškai (tokiam užkampy tai tikra retenybė), taigi išsiaiškinau, kad 9.30 iš šios vietos važiuoja autobusas, nuvešiantis mus atgal į Xining’ą, iš kurio galėsime tęsti savo kelionę į pietus.

Pasivažinėjusios grįžome ir dar susitarusios, kad 7 val. ryte su “hostelio” šeimininko suorganizuota mašina važiuosime pažiūrėti paukščių, ėjome miegoti.

Keli vaizdai:

Rodyk draugams