BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Su Adomu kalbėjome apie baimes – mokantis naujų dalykų su jomis susiduria kiekvienas, sėkmingas rezultatas įmanomas tik išmokus savo baimes nugalėti, pergudravus savo mąstymą ir suformuojant naujus įpročius. Pati asmeniškai esu gana didelė perfekcionistė, nemėgstu klysti, todėl prabilti nauja kalba man buvo tikrai sudėtinga – iš pradžių ilgai galvodavau, kaip teisingai suformuoti gramatiškai teisingą sakinį ar klausimą, ir tik po kelių minučių išdrįsdavau garsiai išreikšti savo mintis.

Daugiau - čia.

Rodyk draugams

Kinai ir japonai turi keistą tradiciją - pagal skambesį vieną hieroglifą asocijuoja su kitu, ir taip atsiranda įvairiausios tradicijos, prietarai ir naujos reikšmės. Daugeliui žinoma, kad kinai nemėgsta skaičiaus 4, kadangi jis skamba panašiai, kaip “mirtis”. Taip pat, dovanai niekada negalima pasirinkti laikrodžio, nes skamba panašiai, kaip “pabaiga”, todėl dovanojant laikrodį tarsi žmogui linkima sulaukti tos pabaigos.

Bet šioje skaitmeninėje eroje žodžių kaitaliojimas, žaidimai pasiekė naujus mastus. Net ir mano klientai vietoje “truputėlį palaukite” rašo == (lygybės ženklas skamba panašiai kaip “palaukti”), o vietoje “viso gero” rašo “88″ (nes skamba kaip “baibai”).

O su skaičiais 520 atsirado ir visa šventė. Pasirodo, 520 skamba panašiai, kaip 我爱你 (wo ai ni), kas reiškia “aš tave myliu”. 1314 reiškia maždaug “kol mirtis mus išskirs”. Tai va, kaip galima romantiškai prisipažinti meilėje, tiesiog nusiųskite žinutę: 520, 1314.

Čia kinų žaidimai dar nesibaigia. Vakar buvo gegužės 20 d., o tai yra 5 mėnesio 20 d., (520!). Pirmiausia, iš to atsirado tradicija šią diena kelti vestuves, vėliau šią dieną merginos pradėjo laukti prisipažinimo meilėje. O dabar yra net nerašyta taisyklė, kad gegužės 20 d. meilėje prisipažinti turėtų vaikinas, o sekančią dieną - gegužės 21 (521 irgi skamba panašiai į “aš tave myliu”) ateina merginos eilė, ir jos atsakymas parodys, ar du žmonės taps pora, o gal net ir vestuvėms reikės pradėti ruoštis.

Žodžiu, tiems, kas galvoja, kad kinai yra nekūrybiški žmonės tereikia susipažinti su kiniškuoju internetu. 88!

Rodyk draugams

Dažnai pasakojant apie Kiniją nemažas dėmesys skiriamas tam, kaip mes bendraujame/nebendraujame su vietiniais kinais, kaip integruojamės ir kaip/kodėl esame/nesame kitokie.

Žvilgsniai gatvėje nieko nebestebina, na bet siūlymai tekėti ar pusvalandžio trukmės spoksojimas troleibuse mus vis dar trikdo. Taip pat daugelis kiniškai kalbančių (ir aš taip pat) turi panišką baimę nesuprasti to, ką jam pasakys vietinis kinas, ta baimė pasireiškia gėdos jausmu, kuris sako, kad tiek metų mokantis jau tikra gėda ko nors apskritai nesuprasti, ne tik kai žmogus kalba apie sustumiamus vartus arba apie globalizaciją. Bet va penktadienį buvau apžiūrėti prekių vienoje geriausių vartų kompanijų su savo artima drauge kine, kuri gėdinasi, sakosi angliškai nekalbanti.

Na ir ką gi, pasirodo, viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio: sakysime, jeigu telefonu tave nori “išdurti”, tada ir kalba taip, kad niekas nesuprastų, ką tasai žmogus nori pasakyti, ir anokia čia gėda. O jeigu žmogus geranoriškas, visada sustos ir paaiškins, kas ir kaip. Tai va, toji mano draugė kinė kas kelias minutes pertraukdavo mums apie prekes medžiagą dėstantį kiną ir paprašydavo paaiškinti tai vieną, tai kitą žodį. Kažkurią dieną užtikau savo kursioką beklausiantį kito kursioko, kaip tariasi ir ką reiškia vienas hieroglifas. Na, o mano draugai apskritai kaskart žiūrėdami filmą prisižiūri tokių hieroglifų subtitruose, kurių nežino nė vienas iš dviejų. Dabar po truputį jau įsidrąsinu ir pasakau, kad kiniškai kalbu laisvai, nors tobulėti vietos tiek ir tiek…

Vienas geriausių mano turėtų kursų universitete yra “Tarptautinė pasaulio sistema ir Kinijos diplomatija”, jau rašiau, kad mane stebino, kai tokio aukšto lygio dėstytojų kursiokai nesiklauso. Tačiau nepapasakojau to, kaip paskaitoje jaučiausi aš pati. Pirmas dvi savaites jau prieš paskaitą mane krėsdavo šaltis, nes žinodavau, kokie laukia dėstytojai, kokios temos ir žinojau, kad man trūksta ne tik kalbos bet ir bendrai žinių šioje srityje. Na tai ką gi, ėmiausi knygų. Skaičiau, kaip pridera po kelias per savaitę ir kas savaitę dariau po prezentaciją kiniškai, ko kulminacija buvo paskaita, skirta mano asmeninei temai, kuri nei sunki nei lengva: “tarpkultūrinė visuomenė ir Kinijos diplomatija”.

Po truputį įsidrąsinau ir pradėjau per paskaitas reikšti savo nuomonę. Nepamirškime, kaip cenzūruojamos naujienos Kinijoje, taigi nebūtina būti “proto guzu”, kad galima būtų nustebinti ne tik kursiokus, bet ir dėstytojus. Kaskart kursiokams kartojant tas pačias iškaltas frazes mano viduje kildavo kažkoks nenugalimas noras ginčytis ir tikrai per paskaitas prisikarksėjau. Su dėstytoju ginčijausi apie tai, ar Amerika turi teisę matuoti oro užterštumą Kinijoje, apie tai, ar Kinijos pagrindiniams tarptautinės politikos principams neprieštarauja noras kištis į Afganistano vidaus reikalus (dėstytojas sakė, jog Kinija tik pateiks pasiūlymą, na o aš sakiau, tokiu atveju, Amerika tik siūlo išsimatuoti teisingiau savo oro užterštumą), arba apie tai, kad Kinija, kurdama savo ypatingąją Kinijos užsienio politiką sukūrė tik tuščius šūkius, juos apibrėždama Amerikietiškojo realizmo gairėse.

Bet dėstytojai (tik ne kursiokai!) tokiems mano pareiškimams buvo atviri, netgi skatindavo mane kritiškai mąstyti ir išreikšti savo mintis, kartais atvirai paragindami mane pasisakyti vienu ar kitu labai kontraversišku klausimu. Tiek prisikalbėjusi, labai pergyvenau dėl savo prezentacijos minėta labai plačia tema, bijodama, kad man neužteks teorinių žinių, ir tokiu būdu iš tiek kalbų gausis nulis darbo. Tačiau ne - kursiokai tiesiog linksėjo galvomis, ir atrodė, kad aš tiesiog kalbu jiems nepažįstama kalba, va o dėstytojas suprato.

Tai va, kas mane nustebino - tai mano kursiokai! Paskaitoje buvome šešiese plius dėstytojas ir aš viena baltaveidė. Na ir ką gi, dėstytojas vis norėjo į vieną ar kitą temą pažiūrėti iš naujos perspektyvos, kalbėjo tiek apie Taivaną, tiek apie Tibetą, nebijojo rizikuoti ir pasisakyti, norėjo mokytis, debatuoti. Na o jaunieji studentai jautėsi pilnai išsimokslinę, arogantiški ir išdidūs. Tarsi jie jau viską būtų išmokę ir nieko naujo jiems nebereikėtų. Va tuomet aš ir supratau, kad čia yra didelė problema - KLAUSYMASIS.

Vienintelis iškilęs klausimas po viso šio kurso paskutinėje paskaitoje mano kursiokui buvo toks: kiek aš galėsiu uždirbti pabaigęs doktorantūrą?

Va ir viskas…

KOMENTARAS:

Neringa, kalbėjome mes apie tai su draugais ne kartą :) Kritiškai mąstyti, man rodos, reikia išmokti. Ir pirmas žingsnis į tai - klausymasis. Vėliau gali pasirinkti tą infomaciją priimti arba atmesti, o sunkiausia - pritaikyti/adaptuoti. Tai tiesiog vadinama “kultūrų skirtumais”.

O viskas prasidėjo nuo to, kad per literatūros festivalį vienas žymus autorius pareiškė, jog kinų literatūra tegavo vieną Nobelio premiją todėl, kad užsieniečiai prastai moka kiniškai ir todėl knygų vertimai yra labai nekokybiški ir tos literatūros tokiu būdu neįmanoma suprasti :) Tai matosi, kad žmogaus išdidumui “kliuvo”, taigi jis rado priežastį - užsieniečiai, ir dar išsaugojo savo orumą pasakydamas, kad tai užsieniečiai neišsilavinę, todėl jo ir nesupranta :) Čia lygiai taip pat, kaip mes kai siuvome marškinius ir viena rankovė buvo 5 cm trumpesnė, siuvėjas pareiškė, jog mano draugo rankos nevienodo ilgio… :)

Rodyk draugams

Next »