BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Salos augmenija labai įdomi dėl specifinio - lavos - dirvožemio. Aišku, tropinių miškų nepamatysite, tačiau visgi egzotiška. Tuo labiau, kad tik per naujųjų metų pirmąją dieną čia prigužėjo turistų, šiaip žiemą būna ramu ir žmonių tik keletas.

Verta aplankyti gal 4-5 vietas prie jūros, kur keičiasi kraštovaizdis. Įeinant į salą reikia nusipirkti leidimą, su kuriuo galima praeiti į visas turistines zonas, tačiau daugelis jų ir taip yra niekieno neprižiūrimos. Leidimą pirkti galima sąžiningai, arba susiradus vietinę tetulytę - ekskursijų vadovę - kuri bilietus parūpina už pusę kainos. Šiek tiek gamtos nuotraukų:

Šiek tiek vietinio gyvenimo:

Namukai pastatyti iš lavos blokelių:

Na ir gražiausias statinys: katedra. Dabar ji, deja, jau išpirkta turizmo agentūros, bet architektūra autentiška, ir, mano nuomone, gal ir gerai, kad agentūra išpirko - bent jau bus atrestauruota. Pačioje saloje yra dar ir katalikų bažnyčia, tačiau ten nenuvykome. Kaip skelbia daugybė Kinijoje atliktų tyrimų, su bažnyčiomis Kinijoje atsirado ištisi katalikiški kaimeliai. Tačiau visgi nepanašu, kad vietiniai būtų labai katalikiški.

Tai jau paskutinės nuotraukos iš mūsų kelionės. Linkiu gerų juodojo drakono metų!

Rodyk draugams

Beihai tuo pačiu yra vienas sparčiausiai besivystančių miestų, pamažu virstantis prabangių pramogų poilsio zona. Be visokių golfo aikštynų, esančių priepat Pietų Kinijos jūros, dabar statomas naujas projektas, pavadinimu “dirbtinės kalvos”. Šiuo metu pastatyta tik gal ketvirtadalis, bet atrodo įspūdingai ir tikrai yra priepat jūros kranto. Kaina už kv. m. apie 10 000 RMB, tik tiek, kad dar ilgokai tam Beihai vystytis.

Dar kelios projekto nuotraukos:

Architektūrą įkvėpė mūsų matyta dramblio straublio kalva Guilin’e.

Dar Beihai galima aplankyti akvariumą, tačiau mes taip ir neaplankėme, užtat nuvykome į mangrovių mišką. Aš tikėjausi tėvams parodyti tai, ką mačiau Filipinuose, tačiau stipriai apsirikau. Mangrovės dešimt kartų mažesnės, todėl ir visas miškas daug mažiau efektingas. Smagiausia dalis - pasiekti atokų paplūdimį, vasarą mielai vien dėl to nuvažiuočiau. Gidė taip pat kurkas mažiau apie mangroves žinojo, nei tuose miškuose užaugę filipiniečiai, papasakoję, kuri mangrovė “vyriška”, kuri “moteriška”.

Va tokios ir mangrovės. Didžiausios - pusantro metro dydžio. Tačiau jos turi bene šimtą ataugų kiekviena, kurios leidžia mangrovėms kvėpuoti net esant po vandeniu potvynio metu. Mes buvome atoslūgio metu, todėl tarp medžių matėsi nemažai pėdučių - jas paliko žvejai. Su atoslūgiu, atsitraukė ir žuvys, todėl reikia praeiti visą sąžalyną, kad jau rastum bent kiek žuvų.

Pasivaikščiojimui padaryti tilteliai, kurie tiesiog supasi ant vandens, tai ne tik vaikams linksma pasiūbuoti, bet (sakau iš patirties) ir tėvams!

Ir labai geras įrengimas:

Rodyk draugams

Tai - garsiosios kinų ryžių terasos, vadinasi jos Longsheng (drakono nugara). Pasirodo, lietuvių čia jau būta ir, mano nuomone, apie terasas ir šiaip Guangxi provinciją, neblogai papasakota - galite paskaityti. Visos ryžių terasos teužima 6000 kv. kilometrų plotą, iš viso yra trys kaimai: pats neįspūdingiausias - prie įvažiavimo į regioną kaimas Longsheng, šiek tiek toliau - populiariausiasis PingYao, o toliausiai - mūsų aplankytasis DaZhai. Kaip sakė mūsų viešbučio prižiūrėtoja, “PingYao žmonės gyvena turistams, o DaZhai žmonės gyvena sau”. Na, nebuvome PingYao, o DaZhai tąnakt visame kaime liko nakvoti tik kokie 2 korėjiečiai, neskaitant mūsų. Tai nėra ko dėl tų turistų ir gyventi.

Nuotraukose nesimato viso efekto: važiavome gal kokias 5 valandas, kalnų serpantinais, kol privažiavome išvajotąsias terasas, kurių… dėl rūko nesimatė. Tačiau kopėme vis tiek. Įdomiausia buvo, kai jau įkopėme į aukščiausią panoraminį tašką, o ten - “balta balta, kur dairais”, toks tirštas tirštas rūkas. Tik Kinijos vėliava plėvesuoja.

Apsistojome į šį panašiame nameliukyje, kurio niekam nerekomenduoju vien dėl kainos. Tai - brangiausias viešbutis per visą mūsų kelionę, nors vėliau ir keturių žvaigždučių viešbučiuose su vaizdu į jūrą nakvojome. Iš kitos pusės, viešbučio prižiūrėtoja, nors gamina labai skaniai, matosi, yra nelabai patenkinta nei savo darbu, nei darbo lokacija. Ji - šanchajietė, atskrido į “tą kaimą” vien dėl to, kad mes užsirezervavome nakvynę. O mes dar ir su savo vairuotoja atvykome, kuri nusprendė likti kaime nakvoti ir ryte mus nuvežti į oro uostą (ir ačiū Dievui, kitą dieną apvažiavome tikrai nemažai, vis jos dėka). O vairuotoją pakvietėme su mumis pavalgyti, tai ir išlindo visas viešbučio prižiūrėtojos šanchajietiškumas. Juk visi ne-šanchajiečiai, kaip esu rašiusi, yra kaimiečiai. O juk aš suprantu, ką jos kiniškai tarpusavyje kalbasi. Žodžiu, susidūriau su diskriminacija iš labai arti.

Juokingiau buvo, kai mūsų vairuotoja nusprendė su mumis kopti į ryžių terasas, pamiršusi, kad dieną prieš mes trumpam pasivaikščioti išėjome tik penkioms valandoms. Tai po gal 10 minučių ji persigalvojo ir sakė geriau TV pažiūrės :)

Vairuotoja taip pat pasakojo, kad turi seserį, tačiau netikrą. Sesers tėvai ją paliko kitiems žmonėms ant slenksčio, nes norėjo berniuko. O vairuotojos (jos angliškas vardas Lucy) tėvai pasiėmė mergaitę globoti. Šiandien Lucy sesuo žino, kas tokie ją pametę tėvai, su jais retkarčiais susitinka, tačiau tebegyvena su Lucy tėvais ir užsiima namų ūkiu. Lucy retkarčiais žiūrėdama, kaip mes juokiamės mašinoje, grauždami saldžiąją cukranendrę, vis pasakydavo, kokie mes laimingi, kad turime šeimą, ne taip, kaip jos sesuo.

Pati Lucy, kai ji sakė, iš kvailumo anksti susituokė ir susilaukė vaiko, kuriam jau 13 ir kurio mokytojai jai ištisai skambina sakydami, kad vaikas neklauso. Tai mano mama sakė, kad paauglystė sunkus metas, o aš jai atsakiau, kad kai kurios kiniškos taisyklės mokykloje yra tikrai keistos, taigi aš taip pat neklausyčiau. Bet nepanašu, kad ją kažkurios iš mūsų pasakymai paguodė. Dabar Lucy jau išsiskyrusi, pati rūpinasi vaiku ir pastoviai vežioja klientus turistų numintais takais. Džiaugėsi, jog buvome DaZhai, sakė, pati dar nebuvo buvusi.

Tėčiui labiausiai patiko šio kaimo gyventojos, kurios augina ilgiausius Kinijoje plaukus. Tradiciškai jos nešioja visokius sunkumus į kalną, taigi šiais laikais padeda turistams iki viešbučio nusinešti lagaminus.

Štai ir pirmasis bandymas pasiūlyti savo paslaugas, vos išėjus iš automobilių stovėjimo aikštelės.

Pareidamas tėtis visgi davė joms lagaminą panešti, mainais į nuotrauką.

Tiesa, kaime nematėme dirbančių vyrų. Vis moterys - sakė tokie Guangxi provincijos papročiai. Apie tai esame kalbėję su dėstytoju. Mat vyrai visą dieną lošia kortomis, o pareina pavargę, tai moteris po visos darbo dienos savo nuvargusiam vyreliui dar ir vakarienę pataiso - na, ar ne gyvenimas??

Tradiciniai rūbai: sijonas, rožiniai apdarai, ir plaukai surišti taip, kad tik dalis jų matytųsi priekyje.

Rodyk draugams

Next »