BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Arbatos turgus

Perkant arbatą Kinijoje svarbiausia neskubėti, klausinėti ir daug daug ragauti. Aš tai tikrai nesu arbatos ekspertė, turiu mėgstamas ir nemėgstamas žalios arbatos rūšis, bet tos pačios rūšies poskonius neką teskiriu. Parodysiu, kaip atrodo turgus - nesunku tarp tiek rūšių pasimesti. Mano svečiams šis turgus labai patiko, ir šiaip rekomenduoju būnant Kinijoje užsukti kartelį į tokį, visgi arbata tebėra labai didelė kasdienės kinų kultūros dalis.

Taip arbatą galima pauostyti, pačiupinėti.

Maišai ir dėžės pilnos arbatos

Gražiai sudėta pu’er arbata

Va ir mes ragaujam

Taip pat man šiandien atsitiko ir parduotuvėje renkantis sojų padažą. Atėjau, parduotuvė visiškai maža, nė sviesto nėra, aliejaus. Užtat sojos padažų visa lentyna. Nesuprantu, kokį rinktis. Tai pasirinkau pasirinkau “iš akies”, tada pasiklausiau dar pardavėjų ir paaiškėjo, kad yra dvi rūšys sojos padažų pagrindinės “shengchou”, kuris angliškai verčiamas kaip “thin soy sauce”, o kita - “laochou”, kurio net vertimo neradau. :) Pirmas, pasirodo, yra skaidresnis, antras - daug tamsesnis (man - vienodi). Pirmas naudojamas kaip papildas ruošiant daržoves ar šaltus patiekalus, antras - padažams, kepant. (bet aš to parduotuvėje dar nežinojau). O pardavėja ir sako: aš tai ne šitą labiau mėgstu :) Galvoju: “viskas…” Bet štai priėjo kitas malonus kinas, apžiūrėjo mano pasirinkimą ir pasakė “visai nieko šitas”, kas kinų supratimu, reikštų “labai geras”. Tai va ir nusipirkau padažą, pasirodo tikrai “visai nieko”, ir pasigaminom laabai skanų daržovių troškinį. (Pasiilgau Lietuvos: ateini į parduotuvę, pasiimi vienintelį sojos padažo buteliuką, išeini.)

Rodyk draugams

kittokia

Kunming

Paskutinis įrašas iš kelionės po Yunnanį.

Kunmingas - didmiestis, nieko čia nei per daug gražaus, nei per daug išskirtinio. Yra visokių užsieniečiams pritaikytų kavinių, parduotuvių, keli kultūriniai/istoriniai objektai, didelis gėlių turgus, daug turistų.

Senieji miesto vartai

Vienas iš išskirtinumų - nefritas. Nefritas Kinijoje yra labai mylimas ir vertinamas, jam suteikiama daug mistifikuotų savybių - mirusiajam ant veido ir po liežuviu dėdavo nefritą, kad galėtų papirkti dangaus valdovus pomirtinėje karalystėje, seniausi apeigose naudojami atributai pagaminti iš nefrito - ir pan.

Tiek va merginų bandė mums įpiršti nefritą - gerai, kad angliškai nekalbėjo, tai galėjom apsimesti, jog nieko nesuprantame ir išeiti pasivaikščioti :)

Turi daugybę atspalvių - nuo melsvai žalsvo iki tamsiai rudo, kaina skiriasi tiek priklausomai nuo atspalvio, tiek nuo spalvos skirtumų viename akmenyje, tiek nuo akmens skaidrumo. Skirtumai - neįtikėtini, europiečiai investuoja į auksą, na o kinai - į nefritą, kuris kuo yra senesnis, tuo vertingesnis. Mūsų grupėje nemažai žmonių nefrito užsipirko, nes jis Yunnanyje pigiausias, mat yra atvežamas iš Mianmaro, nuo to ir prasidėjo pietinis prekybos kelias.

Kol kinės pirko nefritą, mes užtikome šalia esančią šventyklą, kurioje daug kinių gamino papuošimus naujų metų šventei. Už šventyklos - gatvėje - buvo labai daug žmonių, kurie pirko ir nešėsi šituos papuošimus. Taigi kaip mes puošiamės visokiais bumbulais, jie va raudonos spalvos visokiais dalykėliais namus, o ypač namų duris apsikarsto :)

Kitas dalykas, kuriuo garsėja Yunnanis - pu’er arbata. Ji būna labai gražiai supresuota visokiomis formomis, taigi daug kas taip pat pirko, nes tai labai gera dovana. Ši arbata nėra mano mėgstamiausia, o svečiai jau buvo Šanchajuje užsipirkę vien dėl to, kad buvo gražiai supakuota, tai vėlgi neįkliuvome į pardavėjų ’spąstus’. Sėdėjome ir gėrėme kokosų pieną, kol visi prekinosi :)

Ši arbata geriama “sluoksniais”, kurie nusilupa pakišus po šiltu vandeniu :)

Tada gi nė iš šio nė iš to gidė manęs paklausė: taigi ko jūs su kinais kartu keliaujate? Aš jai ir sakau: taigi kinų kalbą lavinu, o ir pigiau kelis kartus. Tai ji ir sako: aaaa, jums kad tik pigiau… Mes: hm… nu ne, užsieniečiai gidai nelabai ką žino, nieko pasiklaust negali ir pan. Ji: bet kad jūs, aš matau, nelabai ką suprantat, ypač apie istoriją. Aš (mintyse): hm… pusę kelio gidė aiškino apie tai, koks svarbus nefritas, kaip jį reikia pirkti, atskirti, tada atėjus į parduotuvę dar kartą tą patį, tik jau kitas žmogus pakartojo. Be to, kinai turi tendenciją svarbią informaciją pabrėžti - pasakyti dar ir dar kartą, kad jau tikrai nebūtų nesupratusių, tai aišku, aš savo draugams visada gidei pabaigus pasakojimą, trumpai savo žodžiais pagrindinę mintį nusakydavau, bet nu nereiškia, kad mes ten grybavom visai nesusipratę ir pan. Be to, jai buvo labai apmaudu, kad nė vienoje parduotuvėje, kur gidė galėjo gauti komisinius, mes nieko nenusipirkome. Turbūt tikėjosi kažko kito, pamačiusi mus, baltaveidžius :)

O ką daryti, kai mus vežasi į visokias pvz. gėlių aliejų parduotuves, kur natūralūs kremai ir visokios priemonės yra tokiomis kainomis parduodami, kad ohoho, Lietuvoje pigiau importuoti, nei ten, vietoje, pagaminti :)) Tai mes tik pauostėm, pasitepliojom ir viskas - gidė vėl kreivai žiūri :)) Aš jai sakau: mes turėjom seniau prisipirkę (iš Egipto prisivežėm su mama) tai kai kurie aliejai dar dabar stovi. O ji man aiškina: ooo aš tai pati turiu, naudoju, labai patogu, čia visai kitokie… Blogiausia, kad kinės tai susižavi tais dalykais ir tenka labai daug laiko praleisti tokiose prekybos vietose… Tačiau mes stipriai nepykome, nes iš tikrųjų labai jau pigi buvo kelionė, o gidės ne taip jau daug uždirba…

Tiesa, įdomiausia gidės frazė, skatinanti pirkti, buvo tokia: “norint gerai pailsėti, reikia išleisti šiek tiek pinigų”. Paaiškinimas: jeigu neišleisi pinigų, tai nebūsi toks laimingas, taigi reikia gi susimokėti ir tada gali pasidžiaugti ;) Tokią frazę kartojo laaabai daaaug kartų :) Va ir pusiau pavykusi nuotrauka su panele gide:

Na o Kunming’e man labiausiai patikęs dalykas - masažuotojų gatvė. Gali prisėsti dešimčiai minučių ant kėdutės ir pasidaryti masažą už 4 litus. :))

Rodyk draugams