BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Diena Chengde

Pakeliui iš Vidinės mongolijos parkų, nugirdau moterį šnekant telefonu apie tai, kad yra užsirezervavusi mašiną kelionei į Pekiną. Taigi iš jos gavau kontaktą, pasiskambinau ir susitariau, kad išvažiuosime 2 val., vairuotojas sustos prie Didžiosios kinų sienos pakeliui, palauks valandėlę, kol mes palaipiosim ir pasifotkinsim ir tada toliau nuveš mus į vakarinę Pekino traukinių stotį, iš kur vakare mes su sese jau turėjome bilietą į tolesnę mūsų stotelę - Xi’anį.

Taigi anksti ryte išsiruošėme į imperatoriaus vasaros rezidenciją, kad spėtume išvengti minių ir į savo užsakytą mašiniuką. Rūmai įdomūs. Ten gyveno paskutinioji Kinijos imperatorė Cixi, apie kurią ir parašyta knyga “Imperatorė Orchidėja”. Taigi buvo galima iš arti apžiūrėti, kokioje lovoje ji miegojo, kokiais daiktais naudojosi ir pan. Tikrai istorinė vieta.

Sesė džiaugiasi tradicine architektūra :)

Patys rūmai anksčiau buvo imperatorių medžioklės plotai, tik Kangxi imperatorius 1703 m. susižavėjęs nusprendė vėliau ten įkurti rūmus, kurie po tokio užmojo ilgai buvo apleisti ir vėl prikelti gyvenimui tik XX a. pradžioje, kai Pekiną buvo užėmę užsieniečiai ir imperatoriui su visais rūmų biurokratais teko bėgti ir slėptis - būtent šioje vasaros rezidencijoje.

Visi namukai išdėlioti protingai - tais laikais nebuvo oro kondicionieriaus, bet dėl medžiagų, naudotų namukų gamybai ir dėl vietos, juose vėsu.

Prie rūmų - labai gražus parkas, sukurtas pagal Hangzhou ir kt. žymias gražias vietas, kurių pavadinimų neatsimenu. Hangzhou vardas užsifiksavo, nes pati esu ten buvusi ir neabejotinai, tikrai matosi, kad bandyta Hangzhou grožį perkelti čia.

Kinai ir patys labai džiaugiasi tokiu grožiu. Perrenginėja vaikus ir fotografuoja lotosų fone:

Arba atneša paukštukus pasiganyti:

Turas po rūmus vyko sklandžiai, tik, deja, buvo didelis rūkas, todėl mums nepavyko pasidairyti gražių vaizdų, kurių gražiausias - Potalos rūmų Lasoje kopija. Matėsi tik tiek:

Putuo Zongcheng šventyklos nuotrauka iš history.cultural-china.com palyginimui:

Tačiau matėsi siena, juosianti rūmus:

Pasitaikė šiek tiek Chinglish’o:

(bandė parašyti “parking”)

Taip pat ir laabai mielų pastebėjimų:

The grass is growing please don’t disturb (originale menka klaidelė: disturd)

The grass has life, please don’t step ;)

Tiek iš rūmų.

Vėliau susikrovėme mantą, išvažiavome prie stoties, kur mūsų mašiniukas turės mus pasitikti, tiesa, vairuotojas skambino 4 kartus, reikalaudamas, kad išvažiuotume anksčiau.

Visgi mes oru gyvi nebūsime, taigi pirma pavalgėme. Iš čia ir “Žuvies skonio baklažanų” nuotrauka, kurią sesė padarė specialiai mamai pasižiūrėti:

Na o tada atvažiavo mūsų vairuotojas su savo kietąja juoda Honda tamsintais visais stiklais.

Visą kelią iki sienos vairuotojas kalbėjosi mobiliuoju ir derino visokius reikalus.

Kai nusukome nuo greitkelio link sienos, jis iš piniginės išsitraukė kažkokį seną kvituką ir įteikė tame poste dirbančiai moteriškei (greitkeliai mokami).

Atvažiavome iki Jinshanling sienos atkarpos. Žmonių nedaug, tik didelis rūkas ir karšta. Tačiau mes pasiruošę lipti. Tik, deja deja, vairuotojas nesutiko, kad mes įeitume į tą mokamą teritoriją, nes pasiklausė darbuotojo, kuris jam atsakė, jog tai, mažiausia, užtruks dvi valandas.

Aš pasižiūrėjau, kad tame turistiniame objekte yra keltuvas, kuriuo galima pasikelti, nusifotografuoti, ir nusileisti, o mums tik to ir reikia. Bet vairuotojas 10 min dejavo, kalbėjo, kaip jis pavėluos grįžti vakare atgal į Chengde, kur jam reikės nakvoti Pekine ir t.t. ir pan.

Aš, aišku, jam priminiau, kad mes taip tarėmės, tačiau jis, atseit, nežinojo, kad mes norėsime į tą sieną lipti (atkreipsiu dėmesį, jog nuo stovėjimo aikštelės sienos VISAI nesimato).

Žodžiu, sesė pastebėjo, kad rūkas, įėjimas ir keltuvas mokamas, pamatėme sieną iš toli, ir užteks čia ginčytis, lai veža tada. Ir išvažiavome sienos nepamatę.

Pravažiavęs pro greitkelio postą, jis vėl padavė kažkokį netikrą kvituką, kurį šįkart darbuotoja pastebėjo. Tada jis puolė bartis ir keiktis.

Greitkelyje mes toliau stebėjome mielumo išraiškas, šįkart tai buvo tvarką reguliuojantys ženklai kelyje:

Prieš įvažiuodami į Pekiną sustojome ir vairuotojas nusiėmė mašinos numerius….

Važiuodami nusukome iš greitkelio, kur iškart už mokėjimo budelių mūsų laukė du vyrai, kurie kažką išsitraukė iš bagažinės, vos ne su mūsų daiktais. Vėliau grįžome į greitkelį.

Tada prasidėjo skambučiai, vairuotojas pradėjo atsakinėti “taip, tuoj būsiu, paimsiu, iš kurios vietos ir pan.”, o man pradėjo aiškinti, kad jo mašina - nelegali, todėl jis negali nuvežti mūsų iki stoties, kaip buvo tartasi.

Aš, be abejo, jam pasakiau, kad tu su mumis tareisi kitaip, dabar mes ne tik sienos nepamatėme, tu mus dar ir išleisi viduryje Pekino, kur mums vėl reikės ieškoti taksi, vėl atskirai susimokėti, ir ką, būsime susimokėję tau dvigubai daugiau, nebūsime nė atvažiavę kur reikia, nė sienos pamatę. Jis pamąstė, kad tai - mano kaltinimas, kad jis mus apgaudinėja, o tai jau jam kirto per ego, todėl buvome atvežti iki pat stoties.

Stotis tikrai didelė ir graži:

Tik šioje stotyje mes turėjome laukti traukinio gal 4 valandas, nes jis stipriai vėlavo, tačiau tai buvo tik pradžia. Dėl didelių liūčių vietoje 10 valandų traukiniu, mes važiavome 17 valandų. Tiesiog stovėjome vienoje stotyje kelias valandas ir laukėme, kol bus leista važiuoti.

Tai buvo dabartinių įvykių Kinijoje pradžia - purvo nuošliaužos vėliau nusinešė daugybę gyvybių, dėl kurių būtent šiandien visoje Kinijoje paskelbtas gedulas. Asmeniškai man tai atsiliepia tik taip, kad kiniškuose youtube.com atitikmenyse šiandien negalima žiūrėti video, galima pasižiūrėti tik filmuką apie purvo nuošliaužų aukas.

Rodyk draugams

Taigi iš ryto autobusiukas mus pasiėmė iš viešbučio ir pajudėjome link gražiojo nacionalinio parko Saihanba. Jau pakeliui vaizdai buvo labai gražūs:

Tik autobusiukas “old school’inis”, nemokėjau tokių durų atidaryti. Gidė buvo labai nustebusi :)))

Pirmoji stotelė buvo prie didelės pagodos, kur prie įėjimo moteriškė reklamavo džiovintą jautieną - tradicinį mongolišką patiekalą:

Įėjus mums pristatė mažiausią pasaulyje šventyklą, kuri buvo pastatyta kažkuriam khanui lankantis apylinkėse tam, kad jis tokioje gražioje vietoje galėtų paaukoti savo aukas sėkmei.

Iš pagodos atsiveria tokie vaizdai:

Vėliau buvome nuvežti į savo viešbutį:

Keturiese gyvenome tokiame namuke, tiesiog tikra vasara kaime. Pavalgėme pietus ir važiavome toliau. Tiesa, pietums gavome nuostabios mongoliškos avienos. Ji skani ir dėl to, kaip natūraliai iškepta - su minimaliu prieskonių kiekiu, ir dėl to, kad avys, užaugintos tokiose kalnų pievose, minta natūraliais augalėliais ir dėl to mėsa tampa labai gardi.

Tačiau išvažiavus pradėjo matytis blogoji kelionės su turistų grupe pusė. Pirmasis sustojimas buvo prie sienos su Vidine mongolija, maža upytė skiria Hebei ir Vidinės mongolijos provincijas, taigi, be abejo, buvo primygtinai siūloma būtent toje upėje paplaukioti plaustais, nes gi tai labai simboliška. Mes savo ruožtu vienam mongolui susimokėjom už pasivaikščiojimą jo pievoje ir prisifotografavom:

Kitas sustojimas buvo tiesiog pievoje, pilnoje visokių turistinių paslaugų: jojimas, važiavimas vežimu su arkliu, važiavimas vežimu, tempiamu ožio ir džipai. Mes, aišku, užsinorėjome važiuoti džipu, nes galima daugiau visko pamatyti. Taigi sėdome į džipą ir išvažiavome, susitarę pasivažinėti valandą. Tik privažiavus beržynėlį, vairuotojas sustojo ir pradėjo mus stumti į lauką fotkintis. O mes gi ne kinai, mums prie kiekvieno akmens nuotraukų nereikia, tai mes sakom tu tik vairuok. Tačiau ne, prie kitos vaizdingos vietos jis ir vėl sustojo, ir labai stebėjosi, kad mums čia nereikia fotografuotis. Po 20 min. pranešė, kad čia yra pusiaukelė ir jis dabar suksis ir važiuos atgal. Aš gi pradėjau aiškinti, kad iš pat pradžių buvo tartasi, kad važiuosime pirmyn vienu keliu, atgal kitu keliu, o ne tą patį antrąkart žiūrėsime. Jo argumentas buvo: vis tiek visko nepamatėte, tačiau jei norite, galime važiuoti toliau į priekį ir grįšime už 2 valandų. Aš jam pasakiau: tu dabar važiuok, o kai grįšime, pažiūrėsime, kiek bus valandų.

Tačiau kur buvęs kur nebuvęs, už 15 min jis ir vėl sustojo ir pranešė, kad jei toliau važiuos į priekį, grįšime tik po trijų valandų, taigi jam nieko kito nelieka, tik apsisukti ir grįžti. Mes labai pykome, tačiau nebuvo kur dėtis, taigi leidomės vežami atgal, kur, kaip paaiškėjo, už 15 min jis “atrado” naują kelią, ir kaip tik ten, nuo kur norėjo grįžti atgal tuo pačiu keliu, pasuko į kitą pusę.

Pakeliui vėl siūlė pasifotografuoti, tačiau mes nesutikome ir grįžome už 1 val 40 min.

Įlipant į mašiną buvo sakoma, kad nuolaidos pinigais jie negali padaryti, tačiau padarys nuolaidą laiku - t.y. leis mums pasivažinėti ilgiau. Tačiau dabar išlipus jie iš mūsų pareikalavo 400 yuanių (160 lt) už 2 valandas, motyvuodami, kad “negi čia skaičiuosim tas kelias minutes”, ir sakydami “eik pasivažinėk dar 10 min ir bus kaip tik”.

Gaujos vadas nesileido į šnekas, parėkęs nusisukdavo ir nueidavo ratu. Aš ten kiniškai aiškinau, kaip negražu apgaudinėti žmones, gidė bandė su jais susiderėti, galų gale, praradę nemažai nervų, sumokėjome kaip už pusantros valandos, kas LT atrodytų visiškai paprastai suskaičiuojamas dalykas, tačiau ten nėra policijos, niekas šitų pinigų neskaičiuoja, taip pat ir išvažiavimo laiko neužsirašo, tai jie visą šitą paslaugą supranta visiškai kitaip. Jei tai nebūtų plyna stepė, tai už tokius pinigus tokį džipą galima būtų ne pusantros valandos, o visai dienai išsinuomoti.

Čia keli vaizdai, užfiksuoti iš drebančio ir vos bepavažiuojančio džipo:

Tradicinė mongoliška jurta:

Čia jau pasivažinėję išėjome patys pasivaikščioti. Susipažinome su vienu iš daugelio tenai besilankančių fotografų būreliu, kurie sakė, jog kiekvienais metais važiuoja į šį parką fotografuoti, nes vasaros čia nekarštos, o gamta labai graži.

Grįžę į viešbutį dar pasižiūrėjome, kaip kepama mėsa:

Ir šildomas vanduo:

Nusipirkę pieniškų tablečių (toks vietinis delikatesas), nuėjome miegoti

Rodyk draugams

Šanchajuje cirkuliuoja ne tik padirbtos yuanių šimtinės, bet ir penkiasdešimties, dvidešimties, dešimties, penkių yuanių kupiūros, net ir 1 yuanio monetų yra padirbtų. Tik atvažiavus, dažniausiai dėmesys yra kreipiamas į kitus dalykus, taigi dažnas turistas susiduria su tokiomis apgavystėmis ir tik “po laiko” sužino, kaip teisingai tikrinti pinigus ir kaip geriau atsiskaitinėti. Gavus padirbtą 1 yuanio monetą gal ir ne toks nuostolis, kaip 100, bet vis tiek nesmagu. Taigi šiandien papasakosiu apie tai.

Visų pirma, kaip žinoti, ar yuanių banknotas tikras.

1. Yra keli dalykai, kuriuos lengviausia pastebėti. Visų pirma - sidabrinė juostelė, kuri turėtų būti banknoto viduje, kartais būna nupiešta. Jei tik užmeti akį, gali ir nepastebėti, tačiau pakėlus prieš šviesą matosi.

2. Be sidabrinės juostelės, kiekvieno banknoto priekinėje pusėje (su Mao portretu), kairiajame apatiniame beveik kampe turi būti banknoto nominalo skaičiaus vandens atspaudas. (Jei tai 20 yuanių, tai parašyta: 20 ir pan.) Sukčiai šį skaičių nupiešia šviesiai rusva spalva. Taip “užmetūs akį” susidaro įspūdis, jog banknotas tikras, tačiau vėlgi pakėlus prieš šviesą matosi, ar tai pieštinis, ar vandens atspaudas.

3. Kairėje pusėje, šviesiojoje banknoto dalyje turi būti Mao portretas vandens atspaude.

4. Dešiniajame viršutiniame kampe esančiame ovale, jį pakėlus prieš šviesą taip pat galima matyti banknoto nominalo skaičių. Jis taip žiba.

5. Šimtinės nominalo skaičius “100″ keičia spalvą.

6. Banknotą laikant sulenktą dviem rankom ir staigiai ištiesiant, turi jaustis stiprus popierius, visi tikri banknotai, staigiai ištiesiami, turi atitinkamą garsą (čia jau reikia vietoj pabandyti :) ).

7. Reikia pačiupinėti ne-vandens atspaude esantį Mao portretą - jo plaukai turi būti reljefiniai, turi jaustis šiurkštokas paviršius.

8. Seniau padirbtos kupiūros būdavo mažesnės, tačiau dabar jas jau suvienodino. Tačiau galima dėmesį atkreipti ir į tai.

Kaip išvengti sukčiavimo:

1. Labiausiai paplitusi padirbta kupiūra - penkiasdešimtinė, jeigu nesate tikras, jog ji tikra - neimkite. Ypač iš taksistų, turgų prekybininkų, vakare sutemus. Nieko blogo paprašyti duoti smulkesniais pinigais.

2. Nereikia drovėtis, galima tikrinti kiekvieną tau duodamą pinigą. Kiekvienas kinas taip daro, nieko neįžeisdamas, nes žino, jog yra tokia problema.

3. Tik atvykus į Šanchajų, galima nusipirkti viešojo transporto kortelę už 50 yuanių. 30 yuanių iškart turėsite sąskaitoje, 20 yuanių gausite sugrąžinę kortelę į vieną iš metro stotelių. Viešojo transporto kortele galima atsiskaityti metro, taksi, autobusuose. Mieste yra labai daug šios kortelės papildymo punktų. Iš tiesų labai patogu, jei naudojiesi dažnai, metro teikia nuolaidas.
4. Nusipirkus metro kortelę, jos nereikia kiekvienąkart išsitraukinėti. Davikliai gali nuskanuoti net ir per tašę. Tačiau pvz. taksi ją reikia padėti ant atitinkamo skydelio, todėl paplitęs dalykas - atitraukti kliento dėmesį ir apkeisti kliento kortelę į tuščią kortelę. Taip, sugrąžinęs kortelę, taksistas gauna pinigus už kortelę ir viduje buvusius pinigus. Taigi rekomenduojama ant kortelės užklijuoti lipduką, kortelę laikyti atitinkamame aplanke ar mažoje, tik jai skirtoje piniginytėje, kad visada žinotum, jog ši kortelė - tavo.
Kinija yra graži šalis, Šanchajus - malonus miestas. Tačiau kiekvienas žiūri savęs, o jei kinui parodai, kad žinai, kaip patikrinti, nesileidi būti apgaunamas, jis labai džiaugiasi ir ima tave gerbti.
Daugiau apie transportą Šanchajuje angliškai rašo čia gyvenantis kinas
Taip pat yra oficiali Viešojo transporto kortelės svetainė

Rodyk draugams