BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2012

Aš suprantu, kad mes visos norime būti pačios gražiausios, turėti krūvą idealių nuotraukų, vaikščioti madingai apsirengus ir jaustis tiesiog fatališka moterimi viduje. Todėl, turbūt, tas netikėtai atsiradęs pasiūlymas dirbti modeliu suvilioja ne vieną, juolab, kad Kinijoje užtenka balto veido, o papildomus duomenis galima ignoruoti ar “pataisyti”. Modeliais čia dirba net mano draugai verslininkai mainais į aukščiausio lygio kostiumus, vietoje atlyginimo, modeliais dirba ir penkiolikmetės rusės iš Sibiro. Radau straipsnį viename žurnale netyčia apie tai, kaip lietuviai apgaudinėja lietuvius. Jis man priminė, kad šia tema, atrodo, nesu rašiusi.

Aišku, kad reta kuri mergina patikės facebook’e siunčiamu kvietimu. Tačiau jeigu kvietimas ateina per pažįstamą, kurios ir gražiąsias nuotraukas buvai mačiusi - turbūt nereta susigundytų. Juolab, kad mes, lietuviai, skundžiamės tik gyvendami Lietuvoje. Gyvenant užsienyje, mums visada sekasi puikiai, na, bent daug puikiau nei tėvynainiams gimtojoje žemėje. Tačiau įsivaizduokite: atvažiavusi mergina ją atvežusiai agentūrai iš karto yra skolinga, už bilietus, už butą, už darbo radimą, už transportą, t.t. Jeigu atvažiuojama trumpam laikotarpiui, būna, kad panelės su ta skola ir išvažiuoja nieko neuždirbusios, nes “agentūra” pateikia keliagubus tarifus už kiekvieną paslaugą, o gyvenamuoju plotu dažnai dalinasi keliolika asmenų. Kažkuriuo metu mes ir patys galvojome, kad tokia “agentūra” - vienas geriausių biznių.

Tada… Vieną, kitą kartą panelė pakviečiama į klubą. Bute jų keliolika, tikrai nesinori vienai namie sėdėti. Su modeliais elgiamasi gerai: nemokami gėrimai, jų “vadui” už mergaičių atvedimą į klubą taip pat mokama -100 yuanių už “galvą”. Kadangi panelės prasiskolinusios, jos ima ir vieną kartą sutinka nekaltai papilstyti degtinės/šampano už ją šiek tiek vyresniam kinui, prie jo staliuko. Vien už tai, kad ji pasėdės prie staliuko - 200 yuanių + komisiniai “vadui”. Tada mergaitė pagalvoja, kad oho kaip lengvai užsidirbau ir kitąkart nebebijo. Čia yra lemiamas momentas: kiek išugdyta mergaitės moralė iki atvažiuojant, šešiolikmetei tinkamą pasirinkimą padaryti nėra taip lengva. Neretas atvejis, kai draugės 3 ryto kartu “paima dozę” ir išeina su skirtingais vyrais. Žinau rusę 16 m. mergaitę, kuriai tėvai parašė sutikimą, kad leidžia dirbti Šanchajuje, o ji dabar gyvena su keturiasdešimtmečiu vedusiu vyru. O gimtinėje ji - modelis.

Aišku, suprantu ir tėvų padėtį: vaiką reikėjo išlaikyti, o dabar ji užjūryje, ji - dirba, uždirba, o jau kokios nuotraukos! Tačiau labai gaila, dideli pinigai Šanchajuje modelių uždirbami dažniausiai ne fotografuojantis. Mano draugas, kadangi dirbo vienam iš lietuviškame skelbime minėtų “AAAAA lygio” klubų, ne kartą tiesiog sodino ant kojų nepastovinčias šešiolikametes į taksi ir liepdavo joms važiuoti namo, kad jis bent nematytų.

Nemanau, kad parašiau kažką naujo/netikėto. Tiesiog toks darbas čia - labai trumpalaikis, kažkokios karjeros su tokiomis agentūromis nepadarysi. Taigi šį laiką ir pastangas daug geriau būtų investuoti į kokybišką išsilavinimą, o tada, jei norisi gyventi Šanchajuje, atvažiuoti ir dirbti pagal specialybę - vasarą čia suplaukia daugybė užsienio studentų stažuotis. Neretai po stažuotės kontraktas pratęsiamas, jie laimingai dirba, o į klubą eina tik pailsėti.

Rodyk draugams

Dažnai pasakojant apie Kiniją nemažas dėmesys skiriamas tam, kaip mes bendraujame/nebendraujame su vietiniais kinais, kaip integruojamės ir kaip/kodėl esame/nesame kitokie.

Žvilgsniai gatvėje nieko nebestebina, na bet siūlymai tekėti ar pusvalandžio trukmės spoksojimas troleibuse mus vis dar trikdo. Taip pat daugelis kiniškai kalbančių (ir aš taip pat) turi panišką baimę nesuprasti to, ką jam pasakys vietinis kinas, ta baimė pasireiškia gėdos jausmu, kuris sako, kad tiek metų mokantis jau tikra gėda ko nors apskritai nesuprasti, ne tik kai žmogus kalba apie sustumiamus vartus arba apie globalizaciją. Bet va penktadienį buvau apžiūrėti prekių vienoje geriausių vartų kompanijų su savo artima drauge kine, kuri gėdinasi, sakosi angliškai nekalbanti.

Na ir ką gi, pasirodo, viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio: sakysime, jeigu telefonu tave nori “išdurti”, tada ir kalba taip, kad niekas nesuprastų, ką tasai žmogus nori pasakyti, ir anokia čia gėda. O jeigu žmogus geranoriškas, visada sustos ir paaiškins, kas ir kaip. Tai va, toji mano draugė kinė kas kelias minutes pertraukdavo mums apie prekes medžiagą dėstantį kiną ir paprašydavo paaiškinti tai vieną, tai kitą žodį. Kažkurią dieną užtikau savo kursioką beklausiantį kito kursioko, kaip tariasi ir ką reiškia vienas hieroglifas. Na, o mano draugai apskritai kaskart žiūrėdami filmą prisižiūri tokių hieroglifų subtitruose, kurių nežino nė vienas iš dviejų. Dabar po truputį jau įsidrąsinu ir pasakau, kad kiniškai kalbu laisvai, nors tobulėti vietos tiek ir tiek…

Vienas geriausių mano turėtų kursų universitete yra “Tarptautinė pasaulio sistema ir Kinijos diplomatija”, jau rašiau, kad mane stebino, kai tokio aukšto lygio dėstytojų kursiokai nesiklauso. Tačiau nepapasakojau to, kaip paskaitoje jaučiausi aš pati. Pirmas dvi savaites jau prieš paskaitą mane krėsdavo šaltis, nes žinodavau, kokie laukia dėstytojai, kokios temos ir žinojau, kad man trūksta ne tik kalbos bet ir bendrai žinių šioje srityje. Na tai ką gi, ėmiausi knygų. Skaičiau, kaip pridera po kelias per savaitę ir kas savaitę dariau po prezentaciją kiniškai, ko kulminacija buvo paskaita, skirta mano asmeninei temai, kuri nei sunki nei lengva: “tarpkultūrinė visuomenė ir Kinijos diplomatija”.

Po truputį įsidrąsinau ir pradėjau per paskaitas reikšti savo nuomonę. Nepamirškime, kaip cenzūruojamos naujienos Kinijoje, taigi nebūtina būti “proto guzu”, kad galima būtų nustebinti ne tik kursiokus, bet ir dėstytojus. Kaskart kursiokams kartojant tas pačias iškaltas frazes mano viduje kildavo kažkoks nenugalimas noras ginčytis ir tikrai per paskaitas prisikarksėjau. Su dėstytoju ginčijausi apie tai, ar Amerika turi teisę matuoti oro užterštumą Kinijoje, apie tai, ar Kinijos pagrindiniams tarptautinės politikos principams neprieštarauja noras kištis į Afganistano vidaus reikalus (dėstytojas sakė, jog Kinija tik pateiks pasiūlymą, na o aš sakiau, tokiu atveju, Amerika tik siūlo išsimatuoti teisingiau savo oro užterštumą), arba apie tai, kad Kinija, kurdama savo ypatingąją Kinijos užsienio politiką sukūrė tik tuščius šūkius, juos apibrėždama Amerikietiškojo realizmo gairėse.

Bet dėstytojai (tik ne kursiokai!) tokiems mano pareiškimams buvo atviri, netgi skatindavo mane kritiškai mąstyti ir išreikšti savo mintis, kartais atvirai paragindami mane pasisakyti vienu ar kitu labai kontraversišku klausimu. Tiek prisikalbėjusi, labai pergyvenau dėl savo prezentacijos minėta labai plačia tema, bijodama, kad man neužteks teorinių žinių, ir tokiu būdu iš tiek kalbų gausis nulis darbo. Tačiau ne - kursiokai tiesiog linksėjo galvomis, ir atrodė, kad aš tiesiog kalbu jiems nepažįstama kalba, va o dėstytojas suprato.

Tai va, kas mane nustebino - tai mano kursiokai! Paskaitoje buvome šešiese plius dėstytojas ir aš viena baltaveidė. Na ir ką gi, dėstytojas vis norėjo į vieną ar kitą temą pažiūrėti iš naujos perspektyvos, kalbėjo tiek apie Taivaną, tiek apie Tibetą, nebijojo rizikuoti ir pasisakyti, norėjo mokytis, debatuoti. Na o jaunieji studentai jautėsi pilnai išsimokslinę, arogantiški ir išdidūs. Tarsi jie jau viską būtų išmokę ir nieko naujo jiems nebereikėtų. Va tuomet aš ir supratau, kad čia yra didelė problema - KLAUSYMASIS.

Vienintelis iškilęs klausimas po viso šio kurso paskutinėje paskaitoje mano kursiokui buvo toks: kiek aš galėsiu uždirbti pabaigęs doktorantūrą?

Va ir viskas…

KOMENTARAS:

Neringa, kalbėjome mes apie tai su draugais ne kartą :) Kritiškai mąstyti, man rodos, reikia išmokti. Ir pirmas žingsnis į tai - klausymasis. Vėliau gali pasirinkti tą infomaciją priimti arba atmesti, o sunkiausia - pritaikyti/adaptuoti. Tai tiesiog vadinama “kultūrų skirtumais”.

O viskas prasidėjo nuo to, kad per literatūros festivalį vienas žymus autorius pareiškė, jog kinų literatūra tegavo vieną Nobelio premiją todėl, kad užsieniečiai prastai moka kiniškai ir todėl knygų vertimai yra labai nekokybiški ir tos literatūros tokiu būdu neįmanoma suprasti :) Tai matosi, kad žmogaus išdidumui “kliuvo”, taigi jis rado priežastį - užsieniečiai, ir dar išsaugojo savo orumą pasakydamas, kad tai užsieniečiai neišsilavinę, todėl jo ir nesupranta :) Čia lygiai taip pat, kaip mes kai siuvome marškinius ir viena rankovė buvo 5 cm trumpesnė, siuvėjas pareiškė, jog mano draugo rankos nevienodo ilgio… :)

Rodyk draugams

Pastebėjau, kad vis rašiau apie kažkokias apylinkes ir apie tą kasdienį gyvenimą rašyti vengiau. Na, šiandien parašysiu. Matome karikatūrą, kurioje vaizduojamas policininkas, šluojantis iš Kinijos “tris ne-”: nelegalus įvažiavimas, nelegalus gyvenimas, nelegalus darbas. Taip, visa tai nukreipta į užsieniečius, gyvenančius Kinijoje, ir tęsis tris mėnesius. Jau sulaukėme vizito namuose iš pačio ryto, tai 3 policininkus įsileidau dar su naktiniais. Taip pat reidai vykdomi klubuose, baruose. Yra gandų, kad tai labiausiai nukreipta į ten dirbančius, tačiau tikrina visus. Dažnai tie, kurie neturi su savimi paso, vežami į nuovadą ir pan. Taigi primenu, kad pagal nerašytą taisyklę, įvažiuojant į Kiniją mes sutinkame bet kuriuo metu ko nors prireikus įsileisti į savo namus policiją ir privalome turėti pasą su savimi bet kuriuo metu (būsto registracija taip pat nepakenktų). Kam pasibaigė viza - tikėtina, kad išskris namo su pirmuoju lėktuvu.

Dar apie mano draugo santykius su “pripiršta” mergina. Panelė nustojo su mano draugu kontaktuoti. Neatrašinėjo nei į žinutes, nei ragelio kėlė. Tačiau jos mamai mano draugas paliko didžiulį įspūdį, todėl ji nutarė vaikino taip lengvai nepaleisti. Nors ir žinodama, kad dukrelė “įsižiūrėjusi” kitą, tačiau primygtinai liepė mano draugui su ja susitikti, atseit, aptarti reikalų. Atsivedė ir savo geriausią draugę, kurios dukrą kavalierius mergino du metus ir vis nesėkmingai, kol jie ėmė ir susituokė. Tačiau pirmuosius metus dukra į jo pusę nė žiūrėt nežiūrėjo. Suprask, mano draugas irgi turėtų šitaip elgtis. Jo buvo pasiteirauta, kiek kartų per dieną jis jai nusiunčia žinutę bei liepta nusiųsti gėlių.

Draugas, matydamas, kad “įklimpo”, kadangi šeimos pažįstamos, ir jei draugas pasielgs negarbingai tai gali supriešinti visos giminės santykius, nusprendė problemą išspręsti kūrybiškai. Užsakė pačių pigiausių gėlių. Po dienos rado jos internetiniame weibo (’a la “twitter”‘) didžiausią nuotrauką su prierašu “koks suskis gali siųsti taip atrodančias gėles?!” Tokiu būdu jis dar labiau atsiribojo nuo dukros ir dar labiau patiko mamai, kuri galvojo, kad vaikinas labai stengiasi, o dukra neįvertina. Draugas džiaugėsi, galvodamas, kad tai jau buvo paskutinis smūgis, tačiau mama jam tebeskambina kelis kartus per diena, nepasiduoda. Žiūrėsim, kaip bus toliau..

O dar naujiena iš mūsų Šanchajaus lietuvių gyvenimo. Draugas Adomas stoja į bakalaurą mano universitete ir turi laikyti stojamuosius egzaminus. Taigi žmogus guodėsi, kad jis papuolė į būrį Kinijoje užaugusių korėjiečių, kurių mokyklos Šanchajuje turi savo palaikymo komandą ir netgi vėliavas, ir taip save palaikydami atvažiuoja laikyti egzaminų. Egzaminų buvo 4: anglų, kinų, humanitarinių mokslų jungtinis ir matematika. O žmogus nori mokytis kinų kalbos. Tai ką, anglų kaip anglų, na o kinų egzamine reikėjo iš atminties parašyti poemą, remiantis pirmuoju posmu. Kai kurie posmai siekė Tang (VII-X a.) dinastiją. Įveikus šią užduotį reikėjo priskirti knygos pavadinimą, temą tam tikriems autoriams. Ir aš primenu, kad egzaminas vyko kinų kalba į universitetą stojantiems užsieniečiams, norintiems iš pagrindų mokytis kinų kalbos. Matematikos egzamino uždaviniai prilygo aukštosios matematikos koliokviumui, na o apie humanitarinį egzaminą galima ir nekalbėti (Kinijos istorija, ir pan…).

Visgi Adomas buvo pakviestas į interviu su universiteto komisija, kur drebantys korėjiečiai “bėrė” mintinai iškaltus tekstus, o Adomas atėjo kaip ir nesiruošęs. Jokio vakarietiško veido vėlgi nė iš tolo nesimatė. Rezultatai bus birželio pabaigoje. Tai va, palinkėkime jam sėkmės!

NAUJIENA: Adomas į universitetą visgi įstojo, dabar galvoja, kokia bus mokslų programa, jei tokie buvo tik stojamieji egzaminai :)

KOMENTARAS:

Neringa, būtinai perduosiu Adomui! O tikrina tai pasus, klausia, ką mes darome Šanchajuje, kiek laiko gyvename, žiūri, ar viza nepasibaigusi. Daug užsieniečių atvažiuoja su turistinėm vizom, pamiršta pratęsti, tačiau dirba ir lieka Kinijoje tikėdamiesi, kad viskas baigsis geruoju.

Tačiau mūsų pastate gyvenančios naktinės plaštakės vietnamietės kaip gyveno, taip ir gyvena, tai, turbūt, tokie patikrinimai nėra labai efektyvūs.

Rodyk draugams