BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2010

kittokia

Kelionės pabaiga

Vėliau dar turėjome dieną Xi’anyje, tačiau dėl to, jog vėlavo traukinys, mes tiesiog vaikščiojome jau žinomose vietose ir ieškojome, ką kur nusipirkti.

Vėliau per naktį važiavome sėdimose vietose traukiniu iki Šanchajaus, nes absoliučiai visi kiti bilietai, apart kietų sėdimų vietų, jau buvo išparduoti. Na bet mes susikeitėme vietomis, sėdėjome visos 3 drauge, o dar ir kiniškai pasišnekėjau su priešais sėdinčiais.

Traukinys vėl vėlavo, o mano pamaina - rytinė, tai labai pergyvenau, kad vėluosiu, bet visgi nepavėlavau, o ramiai atidirbau ir tokiu būdu grįžau į EXPO.

Tada prasidėjo pažindinimasis su Šanchajumi. Labiausiai patikusi dalis sesei - EXPO.

Vienas prie to prisidėjusių dalykų - draugiškieji latviai, kurie suorganizavo man ir sesei skraidymą vėjo tunelyje:

Skristi ir pakilti sudėtinga, pats tunelis - gana pavojinga atrakcija, todėl iš pradžių reikia išklausyti kursus ir pasimokyti, kaip reaguoti į trenerio rodomus pirštų signalus.

Va ir skrendu. Tuo tarpu vargšas instruktorius bėgioja po manimi ir laukia, kol krisiu, nes nuo bet kokio judesio oro srovė keičiasi ir reikia labai mokėti ją valdyti, kad galėtum sau skristi - net kūno įtempimas/atpalaidavimas taip pat daug ką lemia.

Va, matome, tik keli kinai stebi mano skrydį :))))

Rodyk draugams

kittokia

Lanzhou

Iš ryto iš Xiahe pajudėjome į Lanzhou. Prieš išvažiuojant dar buvo apklausta pusė gyvenvietės, ar jie tikrai nevažiuoja į Lanzhou ir tik tada galėjome važiuoti. Pakeliui buvo labai daug įdomių kaimelių, musulmoniškų miestelių, gražių mečečių, tokių, kokias gali pamatyti tik Kinijoje ir niekur daugiau. Tačiau nė viename tokių kaimelių sustoti ir pasivaikščioti nenorėčiau: vien vietiniai musulmonai, visur at saulės kabo mėsa, prie gatvės srutos teka kanalais, tai galiu tik įsivaizduoti, kas ten per kvapai.

Va čia dešinėje žmogus labai išradingai vežėsi vištą…

Dar pakeliui buvo nemažai kaimelių, kuriuose apdirbdavo ir pardavinėjo tik vienos rūšies daržoves, pvz. tik bulves ar tik morkas - visas kaimelis, visi žmonės aplinkui užsiima tik tuo :))

Čia - mečetė su šešiais minaretais, kas turbūt nebuvo oficialiai aprobuota, nes pasaulyje yra tik viena - Sultanahmet mečetė Stambule, kuri turi šešis minaretus.

Lanzhou - miestas, išsidėstęs palei Geltonąją upę, tarp dviejų didelių kalvų.

Buvo labai karšta, taigi didžiąją dalį dienos praleidome slankiodamos požeminiame supermarkete, dar apsilankėme užsienio kalbų knygyne, nusipirkome knygų ir išėjome prie upės, kur kurį laiką ramiai sėdėdamos gurkšnojome alų:

Vakarop į gatves išlindo visi vietiniai, ėjo palei upę pasivaikščioti. Pėsčiųjų tiltas per upę:

Ir, aišku, EXPO reklama:

Iš pradžių, dėl chaoso mieste, Lanzhou man nepatiko, bet tada, labai skaniai pavalgiusios pietus, radusios miesto centrą, kuriame - didžiausia mieste mečetė ir skamba ezanas, nuėjusios prie upės, pasivaikščiojusios kartu su vietiniais, prisijaukinome ir šį industrinį didmiestį, vakare pajudėjome atgal link Xi’anio.

Rodyk draugams

kittokia

Labrang vienuolynas

Iš Tongren į Xiahe, kuriame ir yra Labrang vienuolynas, važiuoja vienas vienintelis autobusas. Gerai, kad bilietus nusipirkome iš anksto, nes autobusas buvo pilnut pilnutėlis. Tiesa, pagal taisykles taip negali būti, todėl prie patikros punkto tie stovintys yra kuriam laikui išlaipinami, kad autobusui būtų leista nuvažiuoti iki galinės stotelės.

Lonely planet rašo, kad tai - pats gražiausias autobuso maršrutas šiame krašte, tačiau man kurkas gražesnė buvo kelionė iš Xining’o į Tongren, na o čia buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi kalnai:

Vėliau kalnai tampa žaliais, avyčių pilnais slėniais:

Šiek tiek vietinės mados:

Deja paaiškėjo, jog visa pagrindinė gatvė Xiahe yra renovuojama, iškasta ir perkasta, o visos viešbučių vietos - užrezervuotos ir išpirktos. Kokią valandą vaikščiojome, kol susiradome savo viešbutuką. Mūsų kambarys buvo labai tracidiškas ir vaizdas per langą buvo labai gražus, tik viešbučio personalo vadybininkas (turbūt tokios jo pareigos) - tibetietis - nesikalbėjo su manimi kiniškai, tai pirmas penkias minutes tiesiog apsimetinėjo, kad nesupranta, ką aš jam sakau, o tada paaiškėjo, kad jis kalba puikiai angliškai ir tiesiog nekenčia kinų kalbos ir viso kito su tuo susijusio.

Vėliau jis pats mane mokino truputį tibetietiškai ir tada paaiškėjo, kad visa, ką aš mokiausi Lietuvje, buvo ne itin teisinga - jo tarimas buvo VISIŠKAI kitoks… Keista, nes kai mes mokėmės, tai tibetiečių įrašų klausėme, galbūt jie turi kažkokius vėl skirtingus regionus ir skirtingus tarimus…

Tačiau atvykome ne ko kito, o vienuolyno apžiūrėti, taigi pavalgiusios “Stepių klajoklių” restorane, išsiruošėme į turą. Į patį vienuolyną net nėjome, nes jau matėme jų Tongren’e, tačiau suvokėme jo dydį praeidamos. Vėlesnė nuotrauka nuo kalno viršaus puikiai iliustruoja:

Visi šie pastatukai ir dar daugiau - vienuolių gyvenami.

Vaizdeliai praeinant vienuolyną:

Tada, praėjusios lipome į kalną, praeidamos tibetietišką gyvenvietę

Ant kalno - daug maldų vėliavėlių, tam, kad vėjas nupūstų norus ir tokiu būdu jie išsipildytų

Gretimas kalnas - dangiškųjų laidotuvių vieta, todėl virš mūsų galvų ratus vis suko grifai. Tačiau daugiau nieko egzotiško mes ten ir nepamatėme (esu girdėjusi pasakojimų, jog ten kaulai mėtosi ir t.t. ir pan., galbūt taip kažkur ir yra, bet turbūt gerokai atokesnėse vietose).

Taip pat visur priaukota dangiškųjų pinigėlių, visokių statulėlių, iš akmenų prikrauta piramidžių - labai įdomu.

Piligrimai į šitą vienuolyną važiuoja tam, kad apeitų kelių kilometrų maldų malūnėlių eilę ir visus juos pasuktų. Tačiau man užteko ir kopimo į kalną, taigi nuėjau pokaitėlio, o po to - pasivaikščiojome ta remontuojama gatve, ieškodamos, kur pavalgyti.

Iš tolo pamatėme, jog vienas restoranėlis pilnas budistų vienuolių, taigi, aišku, ir mes nuėjome būtent ten. Dar nemokamai padirbau vertėja prancūzėms, norinčioms užsisakyti sriubos, be jokio angliško meniu… Pavalgėme skaniai, tik reikėjo šiek tiek palaukti, nes vien dėl mūsų padavėja bėgo į turgelį pirkti tam tikros rūšies grybų, kurie buvo kaip tik pasibaigę… Taigi laukdamos mes vis stebėjome vienuolius: kaip jie valgo, ką valgo (o valgo tikrai nemažai) ir kt. Tačiau vienuoliai vis sugaudavo mūsų smalsius žvilgsnius :)))) Interjeras:

Tiek šiandien apie Xiahe

Rodyk draugams

Next »