BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

1. Keistos vakarietiškų dalykų interpretacijos: ar tai būtų kinė, restorane mobiliu save fotkinanti su šakute prie akies, ar tai būtų daug majonezo maiste (suprask, gero norėjo - Negi jūs, vakariečiai, majonezo nemėgstat?), tokie ‘vakarietiškumai’ visada pralinksmina.

Turiu pasakyti, visgi nebūtina ragauti žaliosios arbatos skonio sprite’o, nieko gero. Vakarietiški dalykai geriau lai ir lieka vakarietiškais…

2. Gatvių plovimo mašina laabai garsiai “dainuoja” “Happy Birthday” :))

3. Priklausomai nuo sezono, gatvėse pilna skirtingų vaisių. Šiuo metu - ananasų. Važinėja visokie maži stalai, at kurių prikrauta ananasų ir visas diiiidelis ananasas, saldus saldus, kainuoja apie 4 litus. Be to, juos labai meniškai nuvalo, kad namie tereikėtų valgyti ir mėgautis. Tie “grioveliai” - išskobtos ananasų “akytės” (nežinau, kaip čia geriau paaiškinti :))

4. Jei nerandi savo norimo žiūrėti filmo už 2 lt gatvės parduotuvėlėje, tada www.tudou.com, www.youku.com ir www.56.com - tavo paslaugoms :) Pasirinkimas tikrai nemenkas.

5. Šiuo metu atsirado nauji, EXPO taksi. Yra penkios sąlygos, kada už kelionę nereikės mokėti: taksistui sugedo viešojo transporto kortelės nuskaitymo įrenginys, taksistas spjovė per langą, taksistas kalbėjosi mobiliuoju telefonu, taksistas pavojingai vairavo, taksistas keikėsi ir buvo nemandagus. Tereikia įsėsti į tokį mašiniuką, kuris, be viso to, yra labai naujas ir maloniai kvepia (kaina tokia pati, kaip ir kitų taxi):

6. Nors ir gyveni Kinijoje, tačiau atsibodus gali nueiti į tokią vietą, kur kinai yra mažuma, parduodami vakarietiškų dydžių (normalaus rankovių ilgio, o ne 3/4) drabužiai, picos, kepsniai, ir viskas (išskyrus sūrį ir duoną) už tą pačią kinišką kainą!

7.  Šanchajuje turbūt yra kažkokia vieta, kur specialiai krauna visokius dalykus ant ratų ir liepia žmonėms vežioti po miestą, vakariečiams pajuokinti, nes negi tikrai:

8. Supermarketuose parduodami ne gyvi karpiai, o visokios gyvos gražuolės žuvys, gyvos geldelės, gyvi omarai, krabai, tigrinės krevetės… Tikiuosi, kad kadanors turėsiu virtuvę ir galėsiu išmokti visa tai gaminti, nes, pasirodo, kai universitetas skelbia, jog “įrengs virtuvę”, tai nuėjęs į specialiai užrakintą kambarį randi mikrobangų krosnelę ir ryžių virimo puodą. Aišku, geriau negu nieko, bet krevečių neprigaminsi.

9. Visur kabo visokie linksminantys šūkiai, kaip antai mano universitete:

Truputį išsiliejusi nuotrauka. Lietuviškai tekstas +- būtų toks:

UNIVERSITETO KOKYBĖS POLITIKA:

Aukšta kokybė laikoma pačia švietimo esme. Teikti smulkmenišką, kruopštų mokymą, daugiausia dėmesio skiriant laivybai, tam kad išaugintume pirmos klasės specialistus.

Kinai mėgsta tokią truputį pompastiką, tai visur, pasinaudoję proga, skelbia daug žadančius šūkius ir “grand” idėjas.

10. Žmonės visur dėvi uniformas. Net jei kelnės keliais dydžiais per didelės, net jei švarkas juokingai kabo. Net jei parduotuvėje dirba tik du žmonės, jie jau bus tvarkingai aprengti, jei tai mergaitės - plaukai susukti į kuodelį ir privalomas makiažas, įskaitant lūpdažį (nes klientui maloniau žiūrėti į gražų veidą).

Rodyk draugams

kittokia

Kažkas atsitiko

Vėl gavau bauginantį laišką - sakantį, jog iki balandžio 1 d. mano nuotraukų nerodys, nes “bandwidth exceeded”. Ties šiuo terminu mano kompiuterinės žinios baigiasi…

Tai ką, tuomet apie likusius 3 turistinius objektus Yunnanyje parašysiu tada, o dabar galiu papasakoti trumpai apie situaciją mano universitete.

Šį semestrą mano grupėje yra iš viso 6 žmonės: 2 korėjietės, 1 japonė, 1 (5 mėnesį nėščia) rusė, 1 japonas (?). Paskaitas lankaus su korėjietėmis, rusė ir japonas buvo atėję po porą kartų, o japonė - mano kambariokė - iš Japonijos grįš tik balandžio viduryje. Taigi labai laimingai mokausi praktiškai privačiai.

Labai džiaugiuosi, nes šį semestrą turiu vieną rašymo paskaitą - kas savaitę turiu pateikti 300-400 hieroglifų rašinėlį, kur tikrina jau ne gramatiką, o stiliaus ir logikos klaidas. Dar turiu video paskaitą, kuriai taip pat bent kartą per savaitę turiu parašyti apie 200 hieroglifų esė, taip pat gramatikos paskaitai kažkur kartą per 2 savaites turiu parašyti teksto santrauką, na ir dar ‘kalbėjimas’. Taigi šį semestrą rašome nemažai, kuo aš labai džiaugiuosi, nes rašytinė kalba skiriasi nuo šnekamosios, taigi tokia praktika labai naudinga, tik laiko atima nemažai.

Mokymasis su korėjietėmis turi savų pliusų ir minusų. Paskutinis nesusipratimas - dėl teksto, kuris rašo apie tai, kad draugai gali būti keturių rūšių ir aprašo tas rūšis. Taigi dabar pagrindinė gramatikos paskaitos tema yra “kaip skirstai savo draugus”. Man, be abejo, tokia tema reiškia ilgus apmąstymus, privedančius prie išvados, jog niekaip aš draugų neskirstau, apskritai nemėgstu kategorizuoti ir žmogui priskirti kažkokius stereotipus. Na o korėjietėms, priešingai, toks klausimas nesukelia jokių problemų: jos pasakoja, kad draugai gali būti kaip mokytojai, tai santykis su tokiais vienoks; kiti draugai - tavo lygio, tai santykis kitoks, etc. Žodžiu, kultūrų skirtumai…

Tiesa, šiandien viena mokytoja pasakojo, jog važiuojant autobusu, vairuotojas greitai sustabdė, ji krito ant žemės, stipriai susitrenkė veidą ir petį. Tada ji nepagalvojusi išlipo iš autobuso ir tik po to, kai praėjo šokas, susiprotėjo nueiti į policiją. Žodžiu, patarimą davė tokį - jei autobuse įvyko nelaimingas atsitikimas, iš autobuso nereikia išlipti. Reikia važiuoti autobusu tol, kol autobuso vairuotojas (kuris yra atsakingas už tavo sužalojimus) nuveš tave į ligoninę apžiūrai. Jeigu taip jau atsitiko, kad buvai sužalotas ir išlipai iš autobuso, turint viešojo transporto kortelę, policininkai gali atsekti, kur tu įlipai ir kuriuo metu. Jei neturi kortelės, reikėtų atsiminti laiką, nes mokytoją sužalojusį vairuotoją rado per GPS. Visi autobusai turi savo grafikus, buvo aišku, kuris autobusas, kuriuo metu, kurioje vietoje buvo, taigi rado atsakingą vairuotoją, kuris turės kompensuoti gydymo išlaidas.

Tokie va patarimai, o nuotraukoje matosi tai, kaip pasikeitė Šanchajus per pastarąjį dvidešimtmetį:

Taip pat, šiandien mano tėčio gimtadienis! Norėjau jam nusiųsti laišką, bet laiškas kažkodėl “grįžo”, tai siunčiu puokštes gražiausių kiniškų gėlių ir tikiuosi, kad jis paskaitys!

Rodyk draugams

Šanchajuje cirkuliuoja ne tik padirbtos yuanių šimtinės, bet ir penkiasdešimties, dvidešimties, dešimties, penkių yuanių kupiūros, net ir 1 yuanio monetų yra padirbtų. Tik atvažiavus, dažniausiai dėmesys yra kreipiamas į kitus dalykus, taigi dažnas turistas susiduria su tokiomis apgavystėmis ir tik “po laiko” sužino, kaip teisingai tikrinti pinigus ir kaip geriau atsiskaitinėti. Gavus padirbtą 1 yuanio monetą gal ir ne toks nuostolis, kaip 100, bet vis tiek nesmagu. Taigi šiandien papasakosiu apie tai.

Visų pirma, kaip žinoti, ar yuanių banknotas tikras.

1. Yra keli dalykai, kuriuos lengviausia pastebėti. Visų pirma - sidabrinė juostelė, kuri turėtų būti banknoto viduje, kartais būna nupiešta. Jei tik užmeti akį, gali ir nepastebėti, tačiau pakėlus prieš šviesą matosi.

2. Be sidabrinės juostelės, kiekvieno banknoto priekinėje pusėje (su Mao portretu), kairiajame apatiniame beveik kampe turi būti banknoto nominalo skaičiaus vandens atspaudas. (Jei tai 20 yuanių, tai parašyta: 20 ir pan.) Sukčiai šį skaičių nupiešia šviesiai rusva spalva. Taip “užmetūs akį” susidaro įspūdis, jog banknotas tikras, tačiau vėlgi pakėlus prieš šviesą matosi, ar tai pieštinis, ar vandens atspaudas.

3. Kairėje pusėje, šviesiojoje banknoto dalyje turi būti Mao portretas vandens atspaude.

4. Dešiniajame viršutiniame kampe esančiame ovale, jį pakėlus prieš šviesą taip pat galima matyti banknoto nominalo skaičių. Jis taip žiba.

5. Šimtinės nominalo skaičius “100″ keičia spalvą.

6. Banknotą laikant sulenktą dviem rankom ir staigiai ištiesiant, turi jaustis stiprus popierius, visi tikri banknotai, staigiai ištiesiami, turi atitinkamą garsą (čia jau reikia vietoj pabandyti :) ).

7. Reikia pačiupinėti ne-vandens atspaude esantį Mao portretą - jo plaukai turi būti reljefiniai, turi jaustis šiurkštokas paviršius.

8. Seniau padirbtos kupiūros būdavo mažesnės, tačiau dabar jas jau suvienodino. Tačiau galima dėmesį atkreipti ir į tai.

Kaip išvengti sukčiavimo:

1. Labiausiai paplitusi padirbta kupiūra - penkiasdešimtinė, jeigu nesate tikras, jog ji tikra - neimkite. Ypač iš taksistų, turgų prekybininkų, vakare sutemus. Nieko blogo paprašyti duoti smulkesniais pinigais.

2. Nereikia drovėtis, galima tikrinti kiekvieną tau duodamą pinigą. Kiekvienas kinas taip daro, nieko neįžeisdamas, nes žino, jog yra tokia problema.

3. Tik atvykus į Šanchajų, galima nusipirkti viešojo transporto kortelę už 50 yuanių. 30 yuanių iškart turėsite sąskaitoje, 20 yuanių gausite sugrąžinę kortelę į vieną iš metro stotelių. Viešojo transporto kortele galima atsiskaityti metro, taksi, autobusuose. Mieste yra labai daug šios kortelės papildymo punktų. Iš tiesų labai patogu, jei naudojiesi dažnai, metro teikia nuolaidas.
4. Nusipirkus metro kortelę, jos nereikia kiekvienąkart išsitraukinėti. Davikliai gali nuskanuoti net ir per tašę. Tačiau pvz. taksi ją reikia padėti ant atitinkamo skydelio, todėl paplitęs dalykas - atitraukti kliento dėmesį ir apkeisti kliento kortelę į tuščią kortelę. Taip, sugrąžinęs kortelę, taksistas gauna pinigus už kortelę ir viduje buvusius pinigus. Taigi rekomenduojama ant kortelės užklijuoti lipduką, kortelę laikyti atitinkamame aplanke ar mažoje, tik jai skirtoje piniginytėje, kad visada žinotum, jog ši kortelė - tavo.
Kinija yra graži šalis, Šanchajus - malonus miestas. Tačiau kiekvienas žiūri savęs, o jei kinui parodai, kad žinai, kaip patikrinti, nesileidi būti apgaunamas, jis labai džiaugiasi ir ima tave gerbti.
Daugiau apie transportą Šanchajuje angliškai rašo čia gyvenantis kinas
Taip pat yra oficiali Viešojo transporto kortelės svetainė

Rodyk draugams