BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Chi Lin vienuolynas

Kadangi praėjusį kartą jau aplankiau pačias turistiškiausias Hong Kong’o vietas, šįkart, remdamasi draugo patarimais, nusprendžiau keliauti į Kowloon (Devynių Drakonų) rajono gilumą, šiaurę, kurioje matyti tikresnis hongkongiečių gyvenimas. Iš tiesų, daugiausia mačiau kinus, vakariečių buvo tik keli ir dar visas rusų turistų autobusas su kine gide, šaukiančia “davai davai”…

Pripratau Kinijoje parkeliuose gurkšnoti ir kramsnoti, taigi Hong Kong’e pirmiausia mane sudrausmino ir liepė išmesti tą patį skaniausią pasaulyje rytinės kavos puodelį. O tada ir vėl nepasisekė:

Tačiau visai šalia įsikūręs Nan Lian sodas visgi buvo atidarytas. Man pasirodė, kad tai geriausias mano matytas japoniško, kiniško ir korėjietiško sodų stilių mišinys, nustebinęs itin ryškiomis spalvomis:

Draugas hongkongietis sakė, kad ryškios spalvos turbūt naudojamos pagerinti vietos fengshui. Daugiau apie parką angliškai radau čia, tačiau spalvų simbolizmo, deja, nepaaiškina.

Tarp augalų įsikūręs budistinių vegetariškų valgių restoranas.

Neįprastai žalsvo mėlynumo akmuo

Nors oficialiai rašoma, kad sodas Tang dinastijos kiniško stiliaus, tačiau būtent šitas vaizdelis man kurkas labiau priminė Japonijoje matytus sodus. Taip pat labai keista, jog pakėlus galvą matosi kalnas ir daugybė dangoraižių, o vaikščioju tai sode…

Po poros valandų taifūno stiprumas tesiekė tik 1 balą ir visgi man pradėjo sektis - vienuolyną atidarė. Kinijoje jau aplankiau nemažai budistinių šventyklų, tai šitas vienuolynas nustebino nebent tuo, jog jį prižiūri vienuolės moterys - visos tvarkingai nusiskutusios pakaušius, besišypsančios ir labai malonios.

Vėliau patraukiau į Wong Tai Sin šventyklą, kuri, pasirodo, yra tokia moderni, kad turi net savo internetinę svetainę.

Šventykla man pasirodė neįprastai spalvota, labai patiko idėja prisidegti smilkalus nuo mokytojo žibinto:

Apėjau, apėjau ir patraukiau į Kowloon city - rajoną, kuris ilgą laiką išliko niekieno valdžioje (nei britų, nei kinų, nei dar kieno nors), kadangi turėjo fortą ir miestą atitvėrusią sieną, kurios dabar išlikusi tik maža dalis, kurią galima pamatyti Kowloon City Wall parke. Dabar, man pasirodė, jog ši miesto dalis nebesiūlo nieko egzotiško, nors kadaise tai buvo prostitucijos, lošimų ir narkotikų Hong Kong’e lopšys. Šiandien - tai tik pilnos iškabų gatvės ir didelis prekybos centras, tiesa, labiau autentiška vieta, negu miesto centras:

Prisivaikščiojus grįžau ir labai apsidžiaugiau: pasirodo mano buvęs bendradarbis mūsų nelaimingą hostelį rado, tačiau nebuvo įleistas, taigi nusipirko vietinę tel. kortelę ir paliko man savo numerį. O Hong Kong’e vietiniai skambučiai visur nemokami: net išeinant iš oro uosto galima pasiskambinti tiek į mobilų, tiek į laidinį telefoną Hong Kong’e.

Na tai pagaliau mes susitikome ir išsiruošėme jau ne miesto apžiūrėti, o kompiuterių, mat Hong Kong’e nereikia mokėti mokesčių ir dabar už pvz. Fujitsu 4GB RAM atminties kompiuterį tereikia mokėti apie 1300 lt. Su 2 metų garantija ir visu kuo. Apžiūrėjus visas kainas ir pasiūlą, tradiciškai viename iš nedaugelio parkelių išgėrėme alaus ir išėjome susitikti su mano draugu hongkongiečiu, kuris mus supažindino su visiškai nuostabia budistinio vegetariško maisto virtuve. Dabar jau pradėjau ieškoti tokio maisto atitikmens Šanchajuje, nes tikrai labai patiko: visokia sojos varškė, daržovės, sriuba. Padažai labai skanūs, maistas labai paprastas ir lengvai virškinamas.

Štai ir mano likimo draugas, taip pat vizos prasitęsti išsiruošęs buvęs bendradarbis Adomas ir mano draugas hongkongietis Jeffrey.

Rodyk draugams

Mūsų planas buvo aplankyti Git Git krioklius, pravažiuoti sustojant Bedugul, paragaujant ten auginamų braškių, ir iki vakaro nuvažiuoti iki Ubud‘o.

Pirmoji mūsų stotelė - Git Git kriokliai. Tikrai gražu, malonu pasivaikščioti, nebe taip karšta, žmonių buvo nedaug (apskritai, dėl to, kad veržėsi Merapis, turistų Balyje buvo nedaug, tai mums pasisekė). Krioklys gražus, galima dar sustoti prie antro, šiek tiek mažesnio krioklio, jei neužtenka.

Pati gamta taip pat labai graži - tokios beveik džiunglės.

Geriausiai mums patiko ten įrengtas tualetas:

Vaizdai pakeliui į krioklius:

Mažieji modeliai

Vėliau prasidėjo labai stiprus lietus. Visą laiką važiuojant į kalną, motoroleris pradėjo slysti, todėl teko sustoti porą kartų ir tiesiog laukti, kol nustos lyti. Vienąkart sustojome tiesiog kažkieno namuose pasislėpti po stogu, nes tos tropinės liūtys tai tarsi kas kibirą piltų ant galvos. O mes kalnų kelyje - tarp miestelių, todėl nėra kur dėtis, nėra, kur sustoti. Antrąkart sustojome visiškai mažytėje parduotuvėlėje, kur atsigėrėme kavos, nes buvome labai sušalę. Taip pat nusipirkome papają, tokią labai didelę ir už gal 1 lt, tai ją kartu su tos parduotuvėlės šeimininku ir valgėme. (Papajos Balyje LABAI skanios!)

Tada šiek tiek nustojo lyti, mes pajudėjome. Buvome užsispyrę pamatyti du ežerus: Bratan su savo gražiąja Pura Ulun Danu Bratan šventykla ir mažesnįjį - Tamblingan, su savo braškių plantacijomis.

Tačiau kuo toliau, tuo darėsi šalčiau. Dar nepasiekus Bedugul dar kartą teko sustoti “Strawberry stop” - kavinėje, kuri iš šviežių braškių daro visokius labai labai skanius dalykus - mes valgėme blynus su braškėmis ir medumi. Labai labai skanu! Tačiau nusprendėme, kad iki Ubud’o tai tikrai neprivažiuosime, arba privažiuosime pusiau gyvi, todėl nutarėme apsistoti Bedugul - kurorte, įsikūrusiame prie tų ežerų.

Per porą kartų pasisekė rasti ne tokį jau prastą viešbutį: ant kalno, su vaizdu į ežerą:

Ten turėjome netgi vonią su praktiškai verdančiu vandeniu, tai netgi šiek tiek atšilome. Tačiau to pakako Kazimui, jis po šito nuotykio kalnuose lyjant ir pučiant vėjui stipriai peršalo ir kokią savaitę po to jautėsi prastai.

Tik atšilus, pragiedrėjo, išlindo saulutė, tai įkalbėjau Kazimą važiuoti iki tų ežerų. Nupirkome jam megztinį (nes kas galėjo pagalvoti, kad tropiniu klimatu garsėjančiame Balyje gali būti šitaip šalta) ir pajudėjome link minėtos šventyklos, kuri, turbūt Balyje yra pati pati gražiausia:

Šitas medis Balyje yra šventas medis, prie kiekvieno tokio medžio yra pastatyta šventykla ar bent koplytėlė, matėme nemažai žmonių, kurie ateina pasimelsti.

Va taip auga bananai:

Netoli šventyklos yra vaisių turgus, kuris anksčiau vaisiais aprūpindavo visą pietinį Balį. Dabar jis jau nebėra toks didelis, tačiau vaisių gausa didžiulė, tai mes nemažai prisipirkom ir dar nemažai gavome magaryčių ir dar nemažai prisiragavome vietoje. Bet tikrai reikia stipriai derėtis. Iš įdomesnių tai pirkome ‘pasifloros vaisių’ (atrodo, taip vadinasi lietuviškai ‘passion fruit’?), tik jie Balyje yra ne tamsios bordo spalvos, o tiesiog oranžiniai, labai lengvi.

Vėliau ėjome pavalgyti ežero žuvies, kuri, deja, pasitaikė stipriai perkepta, todėl nekantravome grįžti į viešbutį ir pradėti valgyti vaisius ir šviežias braškes. Taigi, kai pamatėme, kad prasideda ceremonija (žr. nuotrauką aukščiau), staigiai susisukome ir išvažiavome, nes iš anksčiau jau turėjome patirties.

Rodyk draugams

Atsikėlę ankstų rytą dar pavalgėme gardžios žuvies ir išvažiavome į didžiausią ir svarbiausią Balio šventyklą - Pura Besakih.

Važiuojant nuo Padang Bai, kelias iki Amlapura taip pat eina pakrante, taigi vis sustodavome pažiūrėti tai pliažo, tai viešbučio, tai dar ko nors. Iš tikrųjų labai gražu, tik paplūdimys nėra geras - smėlis juodas, jo nedaug. Taigi ten įsikūrę viešbučiai stato baseinus ant pačio šlaito, gražu.

Nuo Amlapura toliau reikia važiuoti iki Rendang kaimelio, nuo Rendang jau nusukti į šventyklą. Skaitėme, jog kelio atkarpa nuo Amlapura iki Rendang labai vaizdinga, ir iš tiesų, pamatėme daug mažų kaimelių, kurių kiekvienas labai tvarkingas, kiekvienas namas gražiai įrengtas, dekoruotas, prižiūrėtas, apstatytas statulėlėmis. Kartais sunku pasakyti, ar tai - namai, ar šventykla. Rytais visi vietiniai ištisai šluoja ir tvarkosi.

Mano nuomone, viena tokio tvarkingumo priežasčių - jų tikėjimas. Balyje kiekvieno kaimo gyvenimas grįstas kolektyvine atsakomybe - t.y. kiekvienas yra atsakingas už viso kaimelio gėrovę. Todėl kiekvienas meldžiasi pats sau, kartą per savaitę atliekamos ceremonijos kartu su šeima, o kartą per mėnesį - kartu su visu kaimu. (Čia toks labai supaprastintas paaiškinimas) Todėl, jei tu nepradedi nuo savęs, gali atnešti nelaimę visam kaimui. Taigi moterims apskritai rekomenduojama kuo mažiau palikti namus, reikia jais rūpintis, keliskart per dieną uždegti smilkalus, taip išbaidant negerąsias dvasias ir kt.

Taip pat matėme daug ryžių laukų, kuriuose augantys ryžiai kartais būdavo pilnai prinokę, o kartais tik ką tik pasodinti ar dar sodinami.

Atvykę į šventyklą, susimokėjome už įėjimą, tada mus užpuolė vietinių “gidų” gauja, kurie ėmėsi teigti, jog šventykloje vyksta ceremonija (iš tiesų tai kasdien toje šventykloje vyksta kažkokia ceremonija), todėl be gido galėsime pamatyti labai ribotą šventyklos dalį, todėl būtinai reikia samdytis gidą. Mes ten vos su jais nesusimušėme ir aš pasiūliau susimokėti už ramybę širdyse ir paimti tą gidą. Bet iš tiesų tai visiškai nebūtinga samdytis jokio gido, tik kad ta gauja labai įkyri, o aš nebuvau nusiteikusi kariauti, o gidas negali niekur tavęs įsivesti, į jokias papildomas šventyklos dalis, nes jos yra šventos ir ten galima eiti tik hinduizmo išpažinėjams.

Bet iš tiesų tai mes vis tiek buvome labai laimingi, nusisamdę tą gidą, nes jis angliškai kalbėjo visai gerai ir pripasakojo visokių įdomių dalykų, kurių apie tą šventyklą mes kitaip ir nebūtume sužinoję.

Apsilankę šventykloje dar užsukome į mažą jaukią kavinukę, kur valgėme jau ne jūrinę žuvį, tačiau ežero žuvį, keptą banano lape. Labai labai skanu! Rekomenduojam! :)

Originalus planas buvo važiuoti nuo Besakih šventyklos link ugnikalnio kraterio, ten palaipioti ir pažiūrėti į krateryje atsiradusį ežerą. Tačiau buvo toks didžiulis rūkas, kad ugnikalnio nė truputėlio nesimatė, todėl nutarėme šį planą patobulinti ir grįžti į rytinę pakrantę, tam, kad kitą dieną galėtume toliau važiuoti link šiaurės.

Tačiau šitokio mūsų plano vos nesužlugdė didžiulis kamštis mažyčiame Rendang kaimelyje. Iš pradžių visiškai nesupratome, kaip ten apskritai galėtų būti kamštis. Tačiau nebūtume tikri turistai, jei net kamštyje nebūtume sugebėję aplenkti visų stovinčių mašinų ir prasibrauti į patį kamščio priekį, kur paaiškėjo kamščio priežastis - beprasidedanti viso kaimo ceremonija. Eismo reguliuotojai mums pasakė “rest”, taigi nulipome nuo motorolerio ir atsitraukėme truputį toliau nuo procesijos dalyvių. Pirmiausia ėjo gal 14 mažų mergaičių, dviem eilėm, visos padažytos, aprengtos spalvotais rūbais, besišypsančios ir šokančios.

Po jų sekė gražiai baltais rūbais padabinti jaunuoliai, kurie taip pat ėjo dviem eilėm, o per vidurį ropojo žmonės transo būsenoje - rėkdami ir šaukdami, kartais besimušdami. Žodžiu, besielgdami kaip beždžionės, nes, pasirodo, jog toje šventykloje ceremonijos atliekamos praktikuojant transo būseną, taigi šventykloje gyvenanti dvasia gali įsikūnyti į bet kurį procesijos dalyvį.

Taigi kartas nuo karto po tų vaikinų sekančioje pasipuošusių kaimo gyventojų minioje pasigirsdavo riksmas, tada aplink jį esantys išsiskirstydavo ir sargybiniai išvesdavo keturiomis ropojantį žmogų prie kitų į transą panirusių procesijos dalyvių. Iš galo eina dar viena, speciali grupė žmonių - indonezietiškų būgnų orkestras, kurie muša intensyvius ritmus ir taip dar pagyvina visą procesijos eigą.

Taigi mes kaip tik pataikėme į pačią ceremonijos pradžią, todėl iš arti matėme ją visą iki pat galo. Ir procesija buvo užėmusį visą kelią, todėl mes galėjome važiuoti toliau tik tada, kai visi ceremonijos dalyviai suėjo į šventyklą ir jau buvo visiškai sutemę.

Rodyk draugams

Next »