BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Suzhou

Lietuviškomis raidėmis rašant tarimą būtų [sūdžou].

Tai - mūsų antroji išvyka su močiute. Savarankiškai apžiūrėti Suzhou, numatėme tam 2 dienas, nes vakarą norėjome praleisti besiklausant Suzhou stiliaus PinTan operos, o po to jau grįžti namo jau ir sudėtinga, ir brangu.

Pirmiausia reikėjo nusipirkti traukinio bilietus, ką padaryti šiuo sezonu ne taip jau paprasta. Šią savaitę visa Kinija atostogauja. 150 mln. kinų išmigravo iš didmiesčių, kur jie dirba ir uždirba pinigų visos savo kaime gyvenančios šeimos išlaikymui, į savo namus, švęsti kinų Naujų metų, nes tradiciškai kiekvienas kinas juos turi sutikti su savo šeima. (Šią savaitę Šanchajuje tuščia, ramu, niekur nėra kamščių, tik kad oras šiltesnis būtų… :)) Taigi eilės prie traukinių bilietų prasidėjo jau prieš mėnesį. Močiutė sakė, jai priminė sovietmetį :) Mes dukart pamačiusios tą eilę išsigandom ir nuėjom, o kartą ėmėm ir pasilikom. Pasirodo, kasininkai dirba laaabai greitai ir nusipirkom tuos bilietus per ne daugiau nei 30 minučių (eilė per pusę kvartalo :)).

Jau susiruošus važiuoti suvokiau, kad tiksliai nežinau, į kurią (iš 2) traukinių stočių mums reikėtų važiuoti :) Mane pakonsultavo Wikipedia (ant bilieto parašyta: Šanchajaus traukinių stotis…) ir mums pavyko netgi nepavėlavus atvykti į traukinių stotį, įsėsti į savo traukinį ir per 40 min. (greitasis traukinys) sėkmingai atvykti į Suzhou.

Planas buvo pamatyti kažkokį labiau kinišką (nei Šanchajus)  miestą, pasižiūrėti UNESCO saugomą tradicinį sodą, pasivaikščioti palei kanalus ir pan. Taip ir padarėme. Senamiestis mažas, viską galima apeiti pėsčiomis. Mes turbūt jį apėjome kokius du kartus :)) Sodai labai gražūs, kanalai taip pat. Yra labai gražių vietų, yra labai komercinių vietų. Matėme, kaip šventyklos kieme praktikuojama Taiji, gavau dovanų teptuką kaligrafijai nuo teptukus gaminančio meistro, kur užėjome tik pamatyti, iš kokių skirtingų kailių jis juos gamina. Prisipirkome perlų iš moters, kuri pati juos augina, veria ir pardavinėja. Ji parodė visus prietaisus, naudojamus perlų gamyboje, paaiškino, kaip rinktis, atskirti ir pirkti perlus. Vakare nusiderėjusios viešbučio kainą (nuo oficialiai parašytos - 180 yuanių - iki 100) išėjome ieškoti tos žymiosios operos, kurios atributai pasklidę po visą miestą: tai visa gatvė paskirta kaukių parduotuvėms, kitoje - muzikos instrumentai ir t.t.

Pasirodo, “ne-sezono” metu rasti tą opera nėra taip jau paprasta. Viešbutyje pasakė, kad operą galima rasti čia pat, na mes pusę senamiesčio apėjom, pasirodo visur uždaryta. Tada man pravertė informacija, atsispausdinta iš Wikipedijos. Nuvažiavus ten parašytu adresu, iš tiesų buvo labai maža ir jauki arbatinė, su labai maloniais ir pagarbiais žmonėmis, panelėmis, pilstančiomis arbatą ir mokytoju, grojančiu bei dainuojančiu. Tikra tradicinės kultūros oazė.

Šis tas apie arbatines: tau įteikiamas operos “meniu” - dainos, kurias mokytojas gali atlikti, priklausomai nuo ilgio ir sudėtingumo, kainos skiriasi. Jei nenori užsisakinėti dainų, gali sėdėti ir klausytis, užsisakęs arbatos.

Vietiniai taksistai žino viską, jei jų paklausi, jie dažniausiai žinos, kur gali rasti tą operą, ir mūsiškis jau buvo pasiryžęs mus vežti į vieną mažą arbatinę, kurioje taip pat vėlų pirmadienio vakarą galėtų skambėti tradicinė muzika, tačiau mums pasisekė iš pirmo karto :)

Kitą dieną ryte aplankėme operos muziejus. Vėliau nuvykome į kitą muziejų, kuris įkurtas prie buvusios miesto gynybinės sienos. Čia išmokau dar įdomesnį dalyką. Reikia domėtis, iš ko susideda perkamas į muziejų bilietas. Ant bilieto tai neparašyta, gali būti ir ant pardavėjų būdelės neparašyta. Mes nusipirkome bilietus po 55 yuanius, prie išėjimo sužinojau, kad į juos įskaičiuotas operos pasirodymas ir plaukimas valtele. Na valtele tai plaukėm. Kokias 5 minutes ir dar vežėjas paprašė arbatpinigių už savo “gražų” dainavimą. O apie operą tai pirmąkart matau. Taigi grįžom ir specialiai radom paslėptą vietą, kur pasirodo pas pusvalandį vyksta tie operos pasirodymai. Vienu žodžiu, visada reikia pasitikslinti, ką gali muziejuje pamatyti, ir geriausia mokėti kiniškai, nes kitaip gali nieko ir nesuprasti..

Kinai turi tokį posakį: danguje yra rojus, žemėje yra Suzhou ir Hangzhou. Ir iš ties, dėl žmonių gerumo, kanalų gražumo, bendros ramybės pasijutome pailsėjusios ir pamačiusios kinišką rojų.

Na, o pabaigai - pižama gatvėje. Seniau Šanchajuje visi gyveno daugiabučiuose - bendrabučiuose, kuriuose dažnai būdavo tik viena virtuvė, bendri tualetai ir pan. Taigi jeigu žmogus gyveno 5 aukšte, jam vis tiek tekdavo leistis į virtuvę 1 aukšte. Sako, kad iš pradžių su pižama eidavo iki tualeto, vėliau pradėjo ateiti ir į virtuvę, o galiausiai kinai įsigudrino ir į lauką išlįsti. Pamatę, kaip tai patogu, kinai priprato  ir nebekreipia dėmesio, matydami gatvėje “patogiai” apsirengusį žmogų. Aišku, sako, kad su ta pižama, su kuria miega, kinai gatvėje nevaikšto, be to mano draugas kinas mano, kad tai yra labai nemandagu.

Tačiau turiu pripažinti, įsigijome ir mes tokias pižamas. Kambaryje tokia pat temperatūra, kaip ir lauke, o su tokia pižama jautiesi, kaip įsisupęs į antklodę lovojoe :)) Buvo, kad bendrabutyje kartą ir aš nuėjau į kambarį pas draugus su pižama, vėliau nunešiau rūbus į skalbimo mašiną pirmame aukšte - niekas nė nesumirksėjo dėl tokios mano “mados”. Draugas apskritai jos nebenusiima, net ir eidamas parnešti maisto. Tai ir aš, galvoju, išlįsiu su tuo gražiu apdaru. Tačiau tik išėjau ir sutikau savo kirpėją :))) Kuris labai šypsojosi, bet nekomentavo.

Faktas toks - kur mes gyvenam, nesame matę jokių “plačių akyčių”, o kinų tokie aprėdai tikrai nestebina (apart mano kirpėjo, kuris yra tikras stileiva ir visad dėvi švarką ir dažo plaukus), keista, kai pagalvoji, kaip žmonės reaguotų Lietuvoje, jei šiukšles išneščiau taip pasidabinus :))) O vis tik gaila, kad teks keisti kirpėją :)))

Nuotraukos!!

UNESCO saugomas sodas. Gamta ten tarsi “įrėminta”, kaip paskutinėje nuotraukoje. Gražu

Miesto kanalai

Vaizdas pro viešbučio langą

Eglutė miesto pėsčiųjų gatvėje :)

Arbatos staliukas arbatinėje.

Gudrios žuvytės. Pamačiusios tave ateinančią, jos priplaukia prie tiltelio, kyla į paviršių ir jau net išsižioja, nors tu nieko ir neketini joms mesti.. :)

Kaip supratom, sezono metu šitos vonios tampa “viso-ko” prekystaliais, o dabar, per žiemą, ilsisi ir laukia, kol jas panaudos

Rodyk draugams

kittokia

Suzhou

Suzhou yra vienas labiausiai išliaupsintų tradicinių Kinijos miestelių. Netoli Šanchajaus, dėl savo kanalų vadinamas kiniškąja Venecija ir visaip kitaip. Taigi universitetas, norėdamas praskaidrinti mūsų atostogas, suorganizavo mums kelionę į šį “Kinijos perlą”.

Smagiausia dalis, be abejo, buvo susipažinti su visais užsieniečiais, studijuojančiais tame pačiame universitete, naujojoje jo dalyje, už valandos nuo čia. Be abejo, mano geriausi draugai, kaip visada, tapo turkai :) Visi susipažinę sugužėjome į autobusą, kuriame, pagal kinų papročius, be abejo, kondicionierius užstatytas ant maximumo ir kuriame, be abejo, kinė gidė kalbėjo visai nesuprantama anglų kalba. Turbūt ir jai kelionė į Suzhou buvo pirma.

Gidė pranešė, jog aplankysime tris sodus. Pirmajame praleisime 3 valandas: nuo 9 iki 11. (!!) Taip pat pabrėžė, kad sodas labai senas, jame įvyko visokių įdomių įvykių. Va. Išlipę iš autobuso, šiek tiek palūkėjome, iš tiesų nė nežinau ko. O kinas studentas, turėjęs būti mūsų “supervisor” link kinių judančian invalidui parekomendavo prie kinių nelįsti, mat ana tie - užsieniečiai (mes) - turi daugiau pinigų.

Na, mums pasirodė, kad sodas kaip sodas, kvapai, be abejo, visur kiniški, ir žmonių - kadangi atostogos - tikrai ne per mažai. Ir taip, čia pagaliau tikrai jie nė kiek nesigėdijo rodyti susižavėjimo mano šviesaus gymiu. Galbūt, kad buvo per daug žmonių, o gal būt mes per daug išlepę, bet nelikom šiuo sodu ypatingai sužavėti.

Po to įvyko staigus planų pokytis, mat gidė rado, kaip užsakyti pietus. Visi labai džiaugėsi ir pietavo, tuo tarpu mes apžiūrėjome šilko fabriką, kuris mane labiausiai ir sužavėjo šitoje ekskursijoje. Mano jau draugė turkė sakė, kad žino turgų, kur galima papirkt sąlyginai pigiai šilkinių patalynių, tai įtariu, kad neatsispirsiu pagundai. Buvo galima susipažinti su visomis staklėmis, technologija - labai įdomu, o ir šilkas fantastiškas! Kadangi laiko tikrai turėjome, dar nuėjome iki kanalo, kuris, apart kvapo, niekuo nesužavėjo.

Atėjo laikas važiuoti į, jau pasirodo, paskutinįjį mūsų kelionės objektą - “Tigro kalvą”. Nuotraukose šis parkas taip pat atrodo kur kas įspūdingiau, taip pat pastebėjau, jog kai atsiduri kokiame užkampyje, kuriame mažiau kinų, vaizdas iškart pagražėja. Gidė vėl buvo labai išsami aiškindama, kur mes turėsime susitikti po 3 h, taigi mes, nors tris kartus jos pasiteiravau ar tikrai taip, visgi nuėjome į priešingą pusę ir visam autobusui teko laukti, kol mus išgelbės ir parsives, kas taip pat buvo įdomus procesas :)) Mat gidė nelabai ir žemėlapyje gaudėsi.

Finale, turbūt jei sode nebūtų reikėję grūstis, sodas būtų pasirodęs kur kas gražesnis. Taigi per atostogas reikia ieškoti kinams ne taip patinkančių vietų.

Nerekomenduoju nei kiniškų gidų, nei kiniškų ekskursijų. Pačios kur kas geriau susigaudėme. O jei būtų reikėję už tokį turą mokėti, tai ir kainuotų gal dvigubai daugiau, nei pačiam važiuoti, nors gidė nič niekelio ir nepapasakojo.

Su savim turėti šaliką ar skarą net karščiausią dieną Kinijoje, ar bent jau Šanchajuje, nepakenks, nes tik įėjus į vidų/autobusą/metro, tampa žiauriai šalta: iš mano pažįstamų beveik visiems tai vieną tai kitą dieną skauda gerklę ir pan.

Geroji pusė - kinams patinkančiose turistinėse vietose suvenyrai kiniškomis kainomis. Aš nusipirkau antspaudą su išgraviruotu savo vardu :)

Štai kiek daug nuotraukų :)

Rodyk draugams