BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šios dienos pagrindinis įvykis - kolegos brolio saugus atvykimas. Jam atvykus, išėjome pirkti didelės kuprinės, kad galėtų patogiai nešiotis atsivežtą mantą :) Na o svarbiausias ryto įvykis buvo pusryčiai gražiajame Beihai parke, kuris visas jau buvo sužydėjęs lotusais.

Tačiau iš tiesų, mums atsisėdus ir pradėjus darytis lietuviškus sumuštinukus, nebeliko kinų, stebinčių lotusus, visi žiūrėjo, kokie čia didžianosiai valgo tokius keistus dalykėlius :)))

Parkas visada yra gera vieta pasislėpti nuo vasaros karščio, o dar su tokiu vaizdu ir kiniškos dūdelės muzika pusryčiai tikrai gavosi pavydėtinai geri :)))

Tačiau dienos misija buvo nusigauti į Chengde - miestelį, kuriame buvo įsikūrusi imperatorių vasaros rezidencija. Taigi tik išėjus iš parko, sėdome į taksi ir išvažiavome į autobusų stotį, kurią mums nurodė kelionių agentūra, nepardavusi mums traukinio bilietų, motyvuodama tuo, kad visi bilietai išparduoti, įskaitant ir autobuso. Nebūčiau aš, jei nenuspręsčiau nuvažiuoti ir pati pasižiūrėti, taigi ir iškeliavome. Taksistas visgi nuvežė ne į tą stotį, tačiau praeivio kino dėka, mes pamatėme tolyje šviečiančius raudonus hieroglifus, nurodančius mūsų ieškomos stoties pavadinimą, tik atėjus nusipirkome paskutinius bilietus ir jau už 20 min važiavome.

Tiesa, ant bilietų yra nurodytos sėdimos vietos, na o pačiame autobuse vietų nėra, tai, be abejo, kinai kaip norėjo taip ir susėdo. Tokiose situacijose visada praverčia kinų kalba. Šiuo atveju: “Vairuotojau, atsiprašau, ar mūsų vietos neturėtų būti čia?” Vairuotojas, truputį parėkęs, išvaikė kinus ir mes patogiai atsisėdome drauge, taip kaip bilietuose ir nurodyta.

Kelias į Chengde labai gražus, matėme ir Didžiąją kinų sieną :)

Buvau skaičiusi, kad važiuojant į šiaurę nuo Chengde, gamta labai graži, vėliau kalvos ir slėniai virsta Saihanba gamtos rezervatu, kuris garsėja savo grožiu ir vaizdais. O atvykus netyčia, eidami pro šalį, pastebėjome turizmo agentūros iškabą, siūlančią nuvažiuoti būtent į šį rezervatą. Dviejų dienų kelionę užsisakėme kitai dienai, o patys išėjome ieškoti viešbučio.

Pasirodo, šiame miestelyje nėra nė vieno pigaus viešbučio, kuriame būtų galima apsistoti užsieniečiams, taigi deja mums keturiems teko imti trivietį kambarį ir mums su sese, taupant pinigus, miegoti vienoje lovoje. Toks kambarys mums atsiėjo 400 yuanių, taigi po 100 yuanių kiekvienam, kas Kinijoje ne taip jau ir pigu.

Vakarienei pasirinkome neblogą - medžiotojų - restoraną. Chengde pirmiausia buvo imperatoriaus medžiojimo vieta, tik vėliau, sužavėtas vietos grožio, jis čia įsirengė savo rezidenciją. Taigi mieste nesunku rasti meškienos, elnienos ir kitos žvėrienos, na o žymiausia čia - asilo mėsa.

Mes gi nebuvome tokie ekstremalai ir tik užsisakėme paragauti tradicinio mongolų užkandžio:

Tuo ir pasibaigė mūsų diena.

Rodyk draugams

Grįžau po dviejų savaičių kelionės po Kiniją. Tebėra atvažiavusi sesuo, o ir paviljono darbai nestovi vietoje, taigi esu ganėtinai užsiėmusi, visgi papasakosiu apie pirmąją dieną Pekine.

Atvažiavome puikiai - kartu su bendradarbiu turėjome bilietus aukščiausios klasės traukinio kupė iki Tianjin’io, kur atsidūrėme laiku, tuomet apsižiūrėjome, kad laiko turime per daug, todėl greit pasikeitėme bilietus iki Pekino ir jau mažiau nei už pusvalandžio važiavome. Pekine turėjome misiją: susirasti sesę.

Sesei užsakiau viešbutį, atsiunčiau rezervacijos patvirtinimą, kuriame įrašytas kiniškas viešbučio pavadinimas ir adresas, viešbutį išrinkau netoli oro uosto, todėl tikėjausi, kad viskas bus gerai. Taigi tik atvažiavus pajudėjome iki oro uosto, nuo kur ėmėme taksi iki viešbučio. Taksistas, ieškodamas viešbučio, ganėtinai ilgai užtruko, o jau tada pradėjau pergyventi, kaipgi to viešbučio sekėsi ieškoti mano (nekalbančiai kiniškai) sesei.

Na ir ką, ateiname į viešbutį. Sakau: pas jus turėtų būti apsistojusi mano sesuo. Pavardė tokia tokia, ar yra. Pažiūri kompiuteryje, sako: ne, atsiprašau tokios nėra. Sakau: kaip nėra, pažiūrėkite dar kartą. Sako: ne, tikrai nėra, yra tik vienas užsienietis, pavardė tokia (duoda man pažiūrėti). Žiūriu: Kwong… Galvoju: ne, tikrai ne šita. Sako: taip, tik tokia rezervacija padaryta šiandienai.

Sakau: mano sesuo turi vieną vienintelį adresą Pekine - šitą, neįmanoma, kad būtų nuvažiavusi kur kitur. Patikrinkite dar kartą. (Tikrina)

Sako: ne, tikrai nėra, truputį palaukite. Sakau: ko aš galiu laukti, jei sesės nėra, neaišku kur ji, kiniškai nekalba ir pirmąkart atvažiavo į Kiniją. Man reikia interneto. (Pradedu stipriai pykti ir truputį rėkti). Tada ateina dar dvi moteriškės, kurios vėlgi sako man palaukti. Sakau: kas iš jūsų dirbo naktį. Atsako: ne aš, ne aš, ne aš.

Galų gale, nepraėjus nė pusvalandžiui, išlenda dar kažkokia moteriškė, kuri staiga atsimena, kad visgi naktį kažkas buvo atvažiavęs ir, ačiū Dievui, pasirodo, kad tai - mano sesė.

Laiminga pabaiga su lietuviška duona, sūriu ir saldainiais. Susikrauname mantą ir išvažiuojame pažinti Pekino. Pirmąją dieną apsilankėme Uždraustuosiuose rūmuose, Wangfujing skanėstų gatvėje, Hutong’uose, pavalgėme Pekino anties ir tokiu būdu pamatėme beveik viską, ką Pekine galima pamatyti.

Nuotraukos:

Štai taip pasipuošusios dauguma mažųjų Uždraustojo miesto lankytojų.

Imperatoriaus rūmai labai gražūs, tačiau neaišku kaip, aš išskaičiau, kad dirba kurkas ilgiau, nei iš tikrųjų dirba, taigi mes apsilankėme didžiosiose aikštėse, tačiau nespėjome iš arti pažiūrėti visų imperatoriaus sugulovių kiemelių, kurie ir yra įdomiausia dalis… Bet, manau, visada dar galima ten grįžti :) Šiaip užtrukome kokias 4 valandas ir be tų kiemelių, bet tokio lėtumo priežastys paprastos - didelis karštis ir sunkios, dviejų savaičių mantos pilnos, kuprinės.

Buvo laaaaabai karšta :)))

Uždraustojo miesto puošmenos

Tokie dideli indai - vandens talpyklos. Vanduo būdavo naudojamas gaisrams gesinti, žiemą indus kaitindavo, kad vanduo neužšaltų.

Čia - žymioji Pekino antis kepasi :))

O čia mums pjausto Pekino antį, ruošia valgymui. Supjaustymas trejopas: traški odelė, odelė su trupučiu mėsytės, mėsytė.

O Pekino antį reikia valgyti su štai tokiais priedais, tokiu padažu ir suvyniotą į ploną blynelį.

Čia Wangfujing gatvės skanėstai. Praeidami matėme, kaip gardžiai triauškina šilkaverpių kokonus jaunos kinietukės. Paklausėm, ar skanu. Sakė, jog labai :))

Rodyk draugams