BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Manila = muziejai

Nuotraukos: Kristinos Vaitelytės

Manila - azijietiškas didmiestis. Daug žmonių, visi stengiasi rasti savo vietą ir būdą išgyventi. Karšta, todėl neretas įsirengia palapinę parkelyje ar miega tiesiog kažkur po stogeliu. Taip ir gyvenama. Visgi žmonės labai malonūs ir draugiški, o senamiestis Intramuros - įspūdingas. Pastatai - kaip iš Lotynų Amerikos telenovelių: su baliustradomis, kolonadomis, dideliais vidiniais kiemais, pilnais palmių ir fontanų.

Draugiškas policininkas.

Tenykščioje į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje Šv. Augustino bažnyčioje, galima išvysti nepaprastai gerai išsilaikiusio bažnytinio barokinių meno pavyzdžių. Be daugybės paveikslų, didžiausią ispūdį man paliko architektūra: arkos, dekoruotos barokiniu 3-D stiliumi (kur freskos ant lubų imituoja reljefą, nors yra tapytos ant plokščio paviršiaus). Apie tai buvau girdėjusi, studijuodama meno istoriją, tačiau niekada realybėje nemačiau. Bažnytinis, dogmatiškas dekoras papildomas actekų ornamentais, kai kur - plynos raudonos plytos. Žodžiais neapsakoma, kaip man ten buvo gražu!

Manilos Vandenynų akvariumas (Oceanarium) - kitas vertas dėmesio lankytinas objektas. Mes vienbalsiai nusprendėme, jog akvariumas geresnis už Šanchajaus, nors kaina ta pati (gal apie 40 lt), žmonių kurkas mažiau, yra labai įdomių žuvų, be to lankytojui siūlomos šiokios tokios atrakcijos.

Įėjus (kaip matome nuotraukoje viršuje), pasitinka tarsi džiunglių miškas. Šie pilki dryžiai - augalų šaknys, kabančios nuo prie pastato viršaus įtaisytame tinkle “augančių” augalų. Žodžiu, vaikštome “po atviru dangumi”.

Kaip pvz. iš buteliuko pamaitinti žuvis. Jos tiek įpratusios, kad pačios šoka ir traukia maistuką per čiulptuką. Visą maistelį suvalgo labai jau greit!

Čia - kažkokio tipo unguriai, susipynę tarp koralų, realybėje, turbūt, atrodytų kaip neatsiejama rifo dalis.

Įdomu tai, jog viena patalpa buvo skirta tik didžiosioms gelmių žuvims, kurios buvo turbūt kelis kartus už mane didesnės. Kitur buvo uosto faunos pavyzdžių. Pripilta tikro uosto vandens ir rodoma, kas su tame vandenyje gali augti. O auga tokie baisūs, glitūs moliuskai.

Kaip tik pataikėme ant žuvų maitinimo. Narai buvo tokie draugiški, kad mielai pozavo. Be to, visaip žaidė su žuvimis. Turėjo turbūt bent 5 rūšių maisto ir ieškodavo atitinkamos žuvies akvariume, jai maistą įdėdavo tiesiai į burną.

Čia - nacionalinis muziejus, kurio didžiausia dalis buvo skirta lobiams, rastiems po vandeniu Filipinuose. Nes tik iš šių lobių galima sužinoti, kaip filipiniečiai gyveno prieš ispanų atvykimą. Mat jiems patiems šių tradicijų saugojimas buvo mažai įdomus, matyt reikėjo stipriai stengtis išgyventi.

Šie berniukai labai pagyvino muziejaus lankymą: labai daug klausinėjo apie Lietuvą, taip pat ir labai daug pasakojo apie Filipinus. Visi jie - studentai. Tas su mėlynais marškinėliais, gavęs progą, vis praktikuodavo savo šokių judesiukus (tokius tarsi “gliding”, kai atrodo, jog slidinėji grindų paviršiumi), o pats kairiausias yra korėjietis, atvykęs į Filipinus mokytis, nes daug pigiau, be to norintis stipriai patobulinti anglų kalbą. Jau buvęs armijoje, dabar siekia pabaigęs studijas pradėti dirbti.

Po šio muziejaus dar buvome nacionalinėje dailės galerijoje, kuri man taip pat labai patiko. Ypač patiko tapyti portretai ir darbai, tradicinių filipiniečių sakmių tematika. Žodžiu, likau labai patenkinta, jog dieną praleidome muziejuose, jie Maniloje labai neblogi, nedvejodama galiu rekomenduoti!

Rodyk draugams

Štai taip Hong Kong’e gali sužinoti apie nuomojamas patalpas :)

12 valandą atėjo tiesos akimirka: gausiu vizą ar negausiu. Gavau! Jau buvau pasiruošusi keisti skrydžius, bėgti daryti kitokią vizą, nes, kaip sakiau, agentūros darbuotojai manė, jog gauti vizą tikimybė maža. Labai apsidžiaugiau ir, susitikusi su buvusiu bendradarbiu, nuėjau į Hong Kong’o istorijos muziejų. Jis, pasirodo, taip pat turi savo internetinę svetainę.

Turiu pasakyti, kad įėjimas nebrangus, muziejus didelis, tačiau man pasirodė šiek tiek paviršutiniškas. Lyginant su Singapūro muziejumi, kur detaliai ir labai tiksliai nusakomas miesto vystymasis ir plėtra, iliustruojant daugybe šaltinių ir faktų, man rodėsi, jog nemaža Hong Kong’o istorijos dalis muziejuje nutylima. Įdomiausi buvo filmukai apie taifūnus ir vandens stygiaus problemas. Didelė muziejaus dalis buvo apie priešistorę - t.y. žemės formavimąsi, dar nemažai apie neolitą su daug keramikos pavyzdžių, na o kai atėjo laikas dabartiniams laikams ir įdomiausiems faktams: slaptosios visuomenės, kultūrų susiliejimas ir kt., deja išsamumas baigėsi ir buvo pereita prie pašto ženklų kolekcijų ir to meto pinigų pavyzdžių, deja.

Visgi labiausiai patikęs vietos eksponatas buvo pavyzdiniai Cheung Chau bandelių šventės stulpai:

Pasirodo yra tokia šventė, ir anksčiau reikėdavo lipti į tą bokštą nusiimti viršutinės bandelės, na, dėl sėkmės. Tačiau kai pora vietinių konkuruodami belipdami užsimušė, ši tradicija buvo uždrausta ir nuo šiol stulpai stovi kaip puošmena - auka daoistų dievams.

Šiaip ne pirmą kartą Hong Kong’e esantiems, muziejų galima aplankyti, bet, mano nuomone, tai tikrai nėra pirmos būtinybės objektas.

Pasikultūrinus dar pasiėmiau ne tik laisvos, bet ir nemokamos spaudos:

Ir atsigėriau hongkongietiško gėrimo, kokio ne tik nesu ragavusi, bet anksčiau ir mačiusi nebuvau:

Smulkiai sutrinti riešutai su pienu.

Taip ir baigėsi mano dar viena viešnagė Hong Kong’e.

Rodyk draugams

Štai taip atrodė vienas iš paskutiniųjų Kinijos imperatorių.

Sekmadienį, kol draugas filmavosi, aš spėjau apibėgti visus mane dominusius Nankino turistinius objektus: pirmasis kurių - memorialinis muziejus, pastatytas II Pasaulinio karo metu įvykdytam genocidui atminti:

Muziejus - po žeme, pilkas, tamsus. Labai daug temomis sudėliotų eksponatų, video medžiagos. Aprašymai išsamūs ir parašyti netgi teisinga anglų kalba (taip pat ir kinų)! Daug nuotraukų, daug aukų pasisakymų, taip pat ir japonų karo veteranų pasisakymų. Žodžiu, bandomas suteikti įvairiapusiškas šio baisaus karo periodo pristatymas. Muziejus didelis, man jį apžiūrinėjant prireikė ne kartą atsisėsti ir atsigerti vandens, nes viduje tikrai tvyro rimtis ir labai sunkios emocijos.

Lauke, aikštėje, daug simbolikos:

Balti akmenys simbolizuoja žmonių kaulus, nes memorialinis muziejus tikrąja to žodžio prasme, pastatytas ANT vienos iš masinių kapaviečių.

Statula, simbolizuojanti taiką, šalia jos - baltų balandžių aptvaras.

Apibendrinant, labai įdomi vieta istorijos mėgėjams, tačiau jos lankymui reikia ypatingai nusiteikti ir pasiruošti, nes tokios nuotraukos, kaip prapjautas nėščios moters pilvas, kitaip dar ilgai gali persekioti košmaruose.

Tuo tarpu Nankino muziejus man pasirodė nelabai vertas dėmesio, galbūt dėl to, kad pora salių buvo remontuojamos, o kitkas buvo ganėtinai panašu į Šanchajaus muziejų, tik mažiau eksponatų.

Tiesa, vieno eksponato anksčiau nebuvau mačiusi: senoviški nefritiniai šarvai:

Na, o kitas objektas, kurį, deja, pasilikau paskutinį (reikėjo tiesiai važiuoti, po memorialinio muziejaus) - buvę prezidento rūmai. Nuostabus architektūrinis ansamblis Nankino centre, rodantis, kokiose patalpose Kinijai vadovavo garsusi Sun Yat-Sen’as. Gražūs sodai:

Akmenų kolekcija:

Vakarietiškas sodas:

Vaikščiodama, aš galvojau, kaip turėjo jaustis delegacijos, atvykusios iš užsienio, matydamos tokius apartamentus. Juolab, kad šitiek daug skirtingų pastatų ir skirtingų stilių parkelių ir visokių pavėsinių, kur, turbūt vykdavo svarbūs susitikimai.

Takelis į administracinį pastatą

Įdomiausia man pasirodė patalpų minimalizmas ir stipriai prigesintos spalvos. Dominuoja balta, ruda, šiek tiek žalios (lempos). Papildomų baldų ir daiktų - labai mažai, tik reikalingiausia. Konferencijų salė:

Užsieniečiams skirtas susitikimų kambarys - su sofomis, odinėmis.

Taip pat man labai įdomu pasirodė tai, jog kiekvieno ofiso baldai yra visiškai vienodi, nesvarbu, ar tai prezidentas, ar tai aukšto rango administracijos darbuotojas, ar paprastos sekretorės kabinetas. Stalai va tokie:

Kita labai paprasta, tačiau labai kiniška, taip pat labai graži idėja - kiekviename kabinete, be darbo stalo, taip pat yra ir du foteliai su mažu, arbatos staliuku. Manau, svečiui, persėdus prie šio staliuko, sumažėja atstumas, taip pat nebelieka pojūčio, katras iš kabinete esančių, yra svarbesnis/viršesnis, todėl lankytojas jaučiasi geriau, taip, turbūt, galima pasiekti geresnių rezultatų darbe:

Paskutinė mano užfiksuota nuotrauka: batukų kojytėms, kurios dar XX a. pabaigoje kinėms buvo idealas. Niekada autentiškų batukų nemačiau taip iš arti: pasirodo, jie - tokio pat ilgio, kaip mano smilius.

Šiame muziejuje labai plačiai aiškinama apie to meto valstybės santvarką, kas man pasirodė labai įdomu. Apie visas reformas tiek politiniame, tiek socialiniame lygmenyje. Tarkime, tuo metu vyravo “5 yuan” (5 +- ministerijų) sistema, kurių viena buvo “Egzaminavimo ministerija”, kuri ne tik rūpinosi mokslu, tačiau ir visų socialinių garantijų skirstymu, taip pat ir darbuotojų paskyrimu pagal jų kompetenciją. Tai parodo visiškai kitokį valstybės organizavimo modelį, kuris tuo metu laikytas idealu ir bandytas taikyti.

Deja, mano svečiavimosi prezidento rūmuose idilė truko neilgai, nes Nankine žmonės neturėjo EXPO, o prezidento rūmuose daugiausia žmonių - turistai iš gūdesnių kaimų, taigi kai dešimtą kartą šie, per pietus prisigėrę, taigi drąsos įgavę, turistai, pradėjo mane persekioti ir fotografuoti, aš tiesiog apsisukau ir išėjau gerti kavos į Starbucks’ą. Tuo ir baigėsi mano patyrimai Nankine.

Visumoje, buvo puiki savaitgalio išvyka, mane per TV rodys birželio 11 d., būtinai įdėsiu nuorodą į blog’ą.

Rodyk draugams

Next »