BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Sprendimų metas

Atėjus pavasariui ir vėl žydint magnolijoms, stipriai susikaupiau ir nusistačiau naujus prioritetus.

Pirmiausia, sudalyvavau visiškai nuostabiame projekte, pavadinimu Global Service Jam. Jis - tarptautinis, vyko gal virš 130-yje miestų ir iš tiesų sunku papasakoti, ką gi mes ten veikėme. Susirinko būrys jaunų, entuziastingų, ambicingų ir drąsių žmonių - tiek kinų, tiek užsieniečių - kuriuos vienija vienas tikslas: noras pakeisti visuomenę/pasaulį, o gal tiesiog save patį. Pasiskirstę į grupes, penktadienį dirbome 7 valandas, šeštadienį 12 valandų, sekmadienį - dar 7, ir po tiek laiko jau turėjome paruošę naujų paslaugų/verslo planus, kuriuos su pasididžiavimu pristatėme gausiam būriui žiūrovų ir klausytojų. Susipažinau su patyrusiais, kosmopolitiškais žmonėmis ir gavau patarimų iš tokių ekspertų, kurie prabuvę Kinijoje 10-15 metų dalinosi patirtimi ir įgytomis žiniomis tiesiog apie tai, kaip teisingai Kiijoje vystyti savo verslą ir inovacijas - taip, kad pasisektų. Mano grupėje dirbome ties mano idėja, kurią išplėtojome tiek, kad gavome geriausios idėjos prizą ir daugybę paskatinimo ir netgi susidomėjimo investuoti. Žiūrėsim, kas bus toliau, bet po šitokio įkvėpimo atrodo, kad viskas įmanoma.

Čia - viso pasaulio projektai, galima prisijungti ir pasižiūrėti, kokios problemos kamuoja pasaulio gyventojus, ir kaip jiems atrodo, kad jas galima išspręsti.

Be šito įvykio, išėjau iš darbo. Supratau, kad įmonė nesiplečia taip, kaip turėtų plėstis, bei veiklą vykdo kitaip, nei buvo žadėta. Tolimesnių perspektyvų nematau, nors viršininkė norėtų, kad likčiau dirbti bent pusei etato. Labai gaila, kai stipri idėja ištirpsta kitame kultūriniame kontekste, išlaikydama tik menką savo šešėlį. Labai patiko dirbti su Kinijos paaugliais, matau didžiulį potencialą, ir matau, kaip jie skiriasi nuo savo tėvų. Kalbėjau apie tai su viena ukrainiete, kuri sakė, kad Ukrainoje panaši situacija - didžiulis atotrūkis tarp skirtingų kartų, būtent pasaulio suvokime. Kinijoje iš to kyla nemažai problemų.

Prasidėjo naujas semestras universitete. Paskaitų šį semestrą pasirinkau tris: nacionalizmas ir tapatybės klausimas tarptautiniuose santykiuose, šiuolaikinių tarptautinių santykių teorija ir šiuolaikinės Kinijos diplomatijos analizė.

Pirmoji paskaita labai saugi, mat dėstytojas kątik iš Amerikos sugrįžęs kinas, todėl laikosi labai politiškai korektiškos pozicijos, ir temas analizuoja gana paviršutiniškai - nors praėjusią paskaitą, kai kalbėjome apie Pietų Kinijos jūrą dar turėjau vilties, po paskaitos supratau, kad diskusijos su kursiokais padėjo daug giliau ir prasmingiau analizuoti situaciją. Kartais dėstytojai mieliau pasakoja, ką perskaitė kitoje knygoje, nei išsako savo nuomonę - na, bet visaip pasitaiko.

Antrosios paskaitos dėstytojas stengiasi įkvėpti auditoriją. Pasakoja apie tai, kaip reikia išlikti kukliam ir smalsiam, atviram skirtingoms nuomonėms ir idėjoms. Akcentuoja rašto svarbą, teigia, jog stipriausias tekstas tada, kai paprastais, nesudėtingais žodžiais nusakomos didžiulės idėjos, ir tai bus vienas iš egzamino kriterijų, 5% galutinio pažymio.

Paskutiniąją paskaitą veda labai maloni profesorė, turintį patirtį dirbant Amerikoje, Vokietijoje, Japonijoje. Kaip suprantu, ji taip pat laisvai kalba šiomis kalbomis. Mintinai pasakoja statistiką ir faktus bet kurio dešimtmečio Kinijos tarptautinių santykių srityje. Labai įkvepia, tik tiek, kad visas šias paskaitas klausau per vieną dieną - pirmadienį, tai 10 valandų kiniškų paskaitų apie politiką ir tarptautinius santykius “atlaikyti” kartais būna sunku.

Balandžio mėnesį turėsiu kvalifikacinį magistro laipsnio egzaminą, po kurio galėsiu ramiai rašyti magistrinio eskizą, kurį patvirtinus galėsiu rašyti ir patį magistrinį.

Lygiai už savaitės į Šanchajų atskrenda Andrius Mamontovas - labai nekantrauju ir laukiu koncerto. Kaip smagu, kai truputis Lietuvos aplanko mus, tolimuosius emigrantus.

Praėjusią savaitę pirmą kartą apie mane publikavo straipsnį kiniškai: čia. Panaudota Pauliaus Staniūno nuotrauka iš EXPO laikų, bet Kinijoje mažai autorinės teisės rūpi, tai bent jau blog’e patvirtinsiu nuotraukos autorystę. Su žurnalistu kalbėjome apie dabartinį Kinijos partijos suvažiavimą ir švietimo reformos Kinijoje svarbą.

Kai bandžiau surasti šios publikacijos nuorodą, ėmiau ir pagoogl’inau savo vardą ir pavardę. Tai va, radau ir dar vieną straipsnį-interviu su pačia savimi, kurio neatsimenu davusi. Tačiau iš citatų suprantu, kad tai - vienas mano senų straipsnių apie Kinijos moteris. Mano nuomonės per kelis metus šiek tiek pasikeitė, tačiau bendras supratimas panašus - smagu, kad apie Kiniją kalbama, analizuojamos naujos, kitokios temos ir kinus bandoma suprasti iš skirtingų perspektyvų. Manau, kad Kinijos baimę geriau keisti į naujas galimybes, o tai jau vienas žingsnis pirmyn.

Rodyk draugams

Mokslo erdvė Kinijoje atrodo visai kitaip: visų pirma, studentai gyvena bendrabučiuose, kuriuose nėra nė karšto vandens, nė dušų, tik labai stipriai dvelkiantys tualetai, mūsuose “turkiškais” vadinami. Dušai - atskiras pastatas, iš kurio žiemą reikia dar tolokai paėjėti pučiant žvarbiam vėjui. Nėra nė oro kondicionieriaus (kainuoja 200 yuanių žmogui metams, bet studentai taupo), tai antradienį per marksizmo diskusijų grupę studentai bandė švęsti kursiokės gimtadienį. Aš sušalusi išėjau. Ir dar dėl to, kad prižadėti “snacks and drinks” pasirodė besantys “siemičkės” ir kokakola. Gimtadienio šventės epogėjus buvo žaidimas “mafija” (sukaktis - 23 metai).

Tiesa, toks glaudus studentų gyvenimas yra viena priežasčių studentų judėjimams, kilusiems Kinijoje XX a. Na, bet planavau parašyti apie paskaitas.

Visų pirma, apie 95% panelių, besinaudojančių kompiuteriu paskaitos metu visai ne konspektuoja, o apsipirkinėja “grupinio apsipirkimo” portaluose. Dabar tokie apsipirkimai labai populiarūs, atsiranda vis naujų versijų.

Labai stengiamasi įtikti dėstytojui. Tai gali pasireikšti jo pasitikimu nuo kabineto, knygų atnešimu ar parnešimu. Taip pat dėstytojas neretai paduoda tuščią puodelį pirmame suole sėdinčiai studentei, kuri turi šį gestą suprasti kaip įsipareigojimą greitai nubėgti puodelio pripildyti (koridoriuose visur yra vandens aparatai).

Jeigu dėstytojas iš geros širdies, norėdamas, kad studentai geriau suprastų, duoda mums pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, per 1 min. 50% kiniškos auditorijos dalies užmiega ant stalo. Tiesa, bakalauro studentams tai ir filmo nereikia, tačiau magistrantūroje dar nemačiau nė vieno miegančio.

Studentai, dėstydami kažkokią medžiagą, nesistengia, kad klausytojas suprastų. Bet kokios prezentacijos ar pasisakymo esmė - parodyti savo intelektualinį sugebėjimą ir protinį viršumą.

Jeigu yra laiko, studentai nekalba apie vienas kitą, kalba apie dėstytojus. Svarbiausios temos: kokio dydžio dėstytojo butas, kokio grožio žmona/meilužė/sugulovė, ir kt. esminiai dėstytojo charakterio bruožai - ar labiau mėgsta rinktis studentes, ar studentus (studentą galima daugiau išnaudoti: duoti jam parašyti, padaryti visokių darbų, tuo tarpu studentė malonesnė akiai).

Studento bendrabučio kambaryje pusę sienos užima lentyna, kurioje - keli šimtai su specialybiniu dalyku susijusių knygų ir gero studento jos visos būna jau perskaitytos. Taigi automatiškai, šie studentai neturi jokių kitokių įgūdžių (darbo, kritinio mąstymo, interpretavimo ar pan.), tačiau gali greitai skaityti ir puikiai atkartoti.

Žiūriu, kad prirašiau iš peties, tačiau vietoje išvados noriu parašyti, kad jeigu mūsų lietuviai studentai dirbtų tiek, kiek kiniški studentai, turbūt pas mus Lietuvoje pragyvenimo lygis jau būtų kaip Singapūre ir be vadovo-diktatoriaus.

Gražių švenčių!

Papildymas - atsakymas į komentarus:

parrrrkeri,

taip, galima turbūt ir taip pasakyti, bet manau, kad Kinija sparčiai vystosi, piliečių savimonė auga, pasaulio suvokimas stiprėja. Tai ypač gerai matosi interneto bendruomenėse ir forumuose, labai įdomu stebėti šį procesą iš labai arti.

pheromone,

manau, kad komunistinės idėjos savaime nėra blogos, kaip ir atsakomybė bei pareigos jausmas. Atsakingi, bendruomeniški, pareigingi piliečiai gali sukurti labai gražią visuomenę.

Vitalikai,

kaip jau sakiau, labai skanūs sausainiai, ačiū. Bučkis tau!!

Vyteni, Evelina,

Manau, kūrybiškumas Kinijoje tiesiog kitaip suprantamas. Kūrybai reikia turėti atitinkamus pagrindus, kad ta kūryba nebūtų bevertė. Kūrybiškumas yra mažiau svarbus, nei susikaupimas, kuris kartais tampa net kraštutinis - kai vaikai nežaidžia, o jaunuoliai nevaikšto į pasimatymus, nes ištisai “kala” hieroglifus ir skaito knygas. Vasaros atostogoms vaikai gauna namų darbų: po 1 rašinėlį per dieną. Tačiau, be abejo, kiekvienas žino, jog Azijos ir Vakarų edukacinės sistemos pabrėžia skirtingus dalykus ir visi sutinka, jog kūrybiškumo vystymui Azijoje daug dėmesio neskiriama.

Galite paskaityti NYtimes straipsnį, mano nuomone, šis straipsnis atskleidžia, kokie kūrybiški gali būti kinai tam tinkamoje terpėje, ypač internete. Šis straipsnis man labai patiko. Kai ir šis, kuriame kalbama apie kinus studentus Amerikoje ir jų identiteto bei mokymosi įpročių skirtumus.

Šiaip jau economist bei nytimes dažnai parašo gan gerų straipsnių apie Kiniją, komentaruose neretas kinas rašo, kad patys sužinojo nemažai :)

Rodyk draugams

Štai kokia nuostabi mano naujųjų kursiokų ir draugų nuotrauka mano namuose, pasirodo viename kambaryje gali laisvai tilpti 9 žmonės ir dar vietos lieka!

Sekmadienio naktį nusprendžiau trumpai pasidomėti Europos politikos ir ekonomikos paskaitos medžiaga, skaitau skaitau ir pamatau: kiekvienas studentas turi pristatyti 2000 hieroglifų prezentaciją + semestro pabaigoje kursinį darbą. Galvoju “visai įmanoma”, tada skaitau skaitau toliau, pasirodo reikia po tokią prezentaciją pateikti kas savaitę, t.y. perskaičius gal 5 knygas aprašyti konkrečią temą. Tai laimė, kad dar buvo likęs pusvalandis atsisakyti paskaitų, antraip būčiau visai iki semestro pabaigos išprotėjusi.

Taigi liko mano 5 paskaitos. Marksizmas, be abejo, suryja daugiausia laiko. Net ir kinai bendrakursiai galvoja, kad dėstytojo mokymas įdomus. Jis pačią pirmą paskaitą pasakė, kad vaikai ir studentai dar nėra iki galo išsivystę ir suvokę pasaulį, todėl jiems reikalingas dėstytojas arba mokytojas, kuris jiems galėtų paaiškinti, kas yra teisinga, kas neteisinga. Žodžiu, kartais pasijaučiu, kad tai, ko netekau mokydamasi jau posovietinėje Lietuvoje, su kaupu gausiu čia!

Bet Markso tekstus skaityti įdomu, tik šiek tiek sudėtinga kiniškai… Gaila, kad dėstytojo priėjimas nepalengvina teksto suvokimo, visgi turinys nėra labai paprastas.

Šiandien gi jau dariau kinišką prezentaciją per savo “aukšto lygio kinų kalbos” paskaitą. Tai ačiū Dievui, kad dariau pati pirmoji, nes pasirodo, kad kiti prezentacijas darę žmonės buvo arba turintys kinę mamą ir tėtį arba Kinijoje pragyvenę 8 metus. Pasibaigus prezentacijoms dėstytoja labai stipriai pagyrė puikiai kiniškai kalbančius ir pataisė ne taip puikiai kalbančių (mano) 2 padarytas klaidas, nurodydama, kad reikėtų stipriai atkreipti dėmesį į tokius dalykus. Nusprendžiau, kad kitą prezentaciją darysiu po 6 metų Kinijoje, manau, ir tų 2 klaidų tada nebepadarysiu kalbėdama.

Dėstytoja labai džiaugėsi, kad tų studentų kinų kalba tokia gera, jie bus mūsų grupės seniūnai ir kas paskaitą vėl darys po prezentaciją, na o tie, kurie kalba ne taip gerai (tai gerai, kad aš 5 metus kinų kalbą mokiausi, o yra ir tokių, kurie mokėsi vos 9 mėnesius), turėtų daugiau žiūrėti TV ir skaityti knygas, taip ir išlavinti savo kinų kalbą. Mano nuomone, toks dėstytojos požiūris labai įdomus, nes ji kaip ir prisipažino, kad nelabai ko pati ir išmokys.

Dar turiu nuostabiąją kinų religijų paskaitą, į kurią einu su dideliu noru, dabar net ir draugą prikalbinau eiti pasiklausyti. Taip pat ir “Profesinė kinų kalba”, kur dėstytojas 1 valandą skyrė kiniškų šaltinių duombazių pristatymui tarptautinių santykių straipsniams ieškoti. Na, ir dar yra kinams pati baisiausia paskaita su pačiu baisiausiu mokytoju - politikos teorija. Dėstytojas mėgsta bepasakodamas įtraukti studentus ir dažnai užduoda pačius įvairiausius klausimus to nesitikintiems klausytojams, pavyzdžiui, paskutinę paskaitą aš jam pasakojau apie XVII-XVIII a. bajorijos suklestėjimo priežastis Lenkijoje. Ir viskas kiniškai. Jeigu šiandien dėstytoja nebūtų pasakiusi, kad ta mano kinų kalba nelabai gera, tai nebūčiau ir žinojusi. Atrodo, viską ir suprantu, ir susikalbu, na bet, matote, Kinijoje dėstytojas žino, kaip yra iš tikrųjų! O aš dar turiu lavintis, ateityje galbūt irgi galėsiu suvokti, kas tikra, o kas ne.

Rodyk draugams

Next »