BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Metų pradžioje mano draugui Karoliui gimė idėja - kodėl nepakvietus į Kiniją A. Mamontovo. Aišku, aš nė pagalvoti negalėjau, kad tai iš tikrųjų gali atsitikti! Bet va, šeštadienį jis grojo mūsų “didžiulei bendruomenei mažytėje Kinijoje” (Karolio žodžiai) ir tai buvo labai nuostabu.

Su gydytoja Vaiva kalbėjome, kad prieš septynerius metus Šanchajuje gyveno dvi šeimos lietuvių. O šiandien, dar ir ne visiems susirinkus, jau ir koncertus galima organizuoti! Čia mūsų gyvena apie 50, o šįkart į koncertą atvyko ir lietuviai iš aplinkinių miestų - Hangzhou ar Nanjing. Tačiau priešingai, nei Pekine, Šanchajuje nėra konsulato ar lietuvius suburiančios vietos. Todėl susitinkame tik savo pačių gerų norų vedini ir būdami drauge padedame vienas kitam prisiminti, kokie mes esame ir iš kur esame kilę.

Visą vakarą kalbėjome lietuviškai, ir absoliučiai salės daugumai nereikėjo nieko versti. Draugai užsieniečiai, nors ir nesuprato tekstų, tačiau irgi buvo sužavėti, sugraudinti ir paliesti Andriaus muzikos, už ką mums visiems labai dėkojo.

O aš tiesiog džiaugiuosi, kad galėjau truputėlį prisidėti ir įgyvendinti vieno žmogaus (Karolio) užsibrėžtą tikslą, kurį jis vykdė tik iš gerų intencijų ir idėjos. Ir taip pat labai džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad A. Mamontovas, Lietuvoje koncertavęs tūkstančiams, sutiko atvykti ir čia grojo keliasdešimčiai žmonių, ant scenos juokavo ir po koncerto rado energijos su visais pabendrauti!

Mes kartu dainavom, šokom, juokėmės, bendravome ir galėjome būti pačiais savimi - tokie, kokie Lietuvoje užaugome. Tikiuosi, tokių progų dar atsiras ir nekantriai laukiu antrojo koncerto šeštadienį Pekine.

Atsakymas komentatoriui:

Key, be abejo, kad būna. Tiesiog kartais reikia ilgo įvado: “ne, Lietuva - tai ne Rusija. ne, mūsų gimtoji kalba nėra rusų, bet rusiškai susikalbėti galiu. ne, tai ne buvusi Jugoslavijos šalis” ir t.t. ir pan., ir tada galbūt žmonės supranta, kas tai yra - lietuvis. O kai visi aplink lietuviai, galima šitą pokalbio dalį praleisti. O kai su draugais užsidedu “Marso Kanjonus”, vėlgi tenka trumpam sustoti ir paaiškinti, ką ir kodėl man tai reiškia.

Tiesa, vakar žmogus manęs klausė: “iš kur tu?” aš: “iš Lietuvos” jis: “O kur tai yra” aš: “pagooglink”. Tai kartais tuo pokalbis ir baigiasi.

Gluosni, labai ačiū! Ir jus su praėjusiomis šv. Velykomis!

Svečiui - kątik pažiūrėjau, nuotrauka iš tiesų keista. Kitos, deja, neturėjau. Tai teko rinktis iš to, ką turiu, nes pati nefotografavau :) Girdėjau, kad greitai Lietuvos Ryte bus straipsnis su geresnėmis nuotraukomis.

PAPILDYTA: štai ir Lietuvos Ryto straipsnis, galite netyčia nuotraukose surasti ir mane :)

Rodyk draugams

Vakar Šanchajuje lietuviai taip pat šventė Velykas! Prie mūsų gražaus būrio dar prisijungė dvi dailiosios lyties atstovės, taigi susirinko 15 suaugusiųjų ir daug vaikučių.

Šventė vyko vienoje kavinėje - lauke. Vaikai visą diena ieškojo paslėptų kiaušinių, žaidė juos ridendami, na o suaugusieji ragavo kavas, vynus ir alų. Maistas buvo labai skanus - ant grotelių keptos mėsytės ir daržovės. Na, beveik, kaip tėvų kieme vasarą…

Kinai, pamatę, kad lietuviai yra nekuklūs ragautojai, paskelbė, jog mūsų  ’all you can eat’ laikas pasibaigė, tai nieko kito neliko, kaip pasiduoti mažumos - vyrų - siūlymui žiūrėti formulę. Na, mes, moterys tos formulės nematėm, o toliau sėdėjome lauke, tik jau kitoje vietoje, ir džiaugėmės atėjusiu pavasariu. Buvo labai smagi diena.

Kelios iliustracijos:

Žavingosios Šanchajaus lietuvaitės

Tolesnės nuotraukos - Mildos, kuri maloniai sutiko pasidalinti :)

Nuostabūs Eglės kiaušiniai-apsimetėliai

Mūsų labai lietuviškas stalas

Ir labai lietuviška kompanija :)

Va ir aš tarp orchidėjų. Tiek daug lietuvaičių, kad net netelpa :)

Rodyk draugams

Kitas - pats smagiausias - pastaruoju metu nutikęs įvykis - susitikimas su Šanchajaus lietuviais, ar, tiksliau - lietuvėmis. Lietuviai vyrai mūsuose yra itin retas reiškinys, iš viso mūsų gretose turime 3 ir dar nemažai augančių vyrukų, kurie mamų yra mokomi lietuvių kalbos, tradicijų, kultūros. Lietuvaičių Šanchajuje antrosios pusės (aš taip pat ne išimtis) yra ne lietuviai, tačiau vis tiek vyrai gamina ir valgo cepelinus, “pikantišką”, kelia “trejų devynerių” stikliuką. Ir taip, už tūkstančių kilometrų žmogus pasijunti arčiau namų :) Ypač, kai vietoje kiniškų mažučiukų, matai laimingus šviesiaplaukius vaikučius, kurie nerėkia (kaip kinietukai), o ramiai žaidžia draugiškai (retkarčiais pasišnekėdami angliškai) ir patys džiaugiasi susitikimu. Gražu, kad daugelis seniai begyvenę Lietuvoje, tačiau seka visas naujienas, žino tenykščius įvykius, idealizuoja Lietuvą, jos ilgisi. Mūsų lietuvaitės kur tik negyvenusios, kur tik nebuvusios, ko tik nemačiusios, galų gale skirtingais keliais atsidūrusios Šanchajuje. Labai smagu, jog ne viena pirmiausia bandė įsitvirtinti ir gyvenimą kurti Lietuvoje, tik jau nepavykus ar, tiksliau, nepasiteisinus lūkesčiams, emigravo. Taigi esu labai laiminga, galėdama vėl su šia smagia kompanija susitikti velykoms!!! Ir įmetu mūsų, lietuvaičių, ir mūsų šedevro - cepelinų - nuotrauką :)

Rodyk draugams

Next »