BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiemet vasaroju Fidžyje. Tiksliau, žiemoju. Liepa/rugpjūtis čia – šalčiausi metų mėnesiai. Vietiniai prie +25 vaikšto su megztiniais ir šiltomis kepurėmis, neretas užsiauna netgi batus. Nors aš batų (be abejo, turiu omenyje flip flopus) net ir žiemą nesiaunu – kas man, lietuvei, ta fidžietiška žiema… Bet aišku, keista, kai Klaipėdos pliaže saulė kepina, o man, ieškant šilumos, reikia už palmės nuo vėjo (nesėkmingai) slėptis.

Daugiau - čia.

Rodyk draugams

Dažnai pasakojant apie Kiniją nemažas dėmesys skiriamas tam, kaip mes bendraujame/nebendraujame su vietiniais kinais, kaip integruojamės ir kaip/kodėl esame/nesame kitokie.

Žvilgsniai gatvėje nieko nebestebina, na bet siūlymai tekėti ar pusvalandžio trukmės spoksojimas troleibuse mus vis dar trikdo. Taip pat daugelis kiniškai kalbančių (ir aš taip pat) turi panišką baimę nesuprasti to, ką jam pasakys vietinis kinas, ta baimė pasireiškia gėdos jausmu, kuris sako, kad tiek metų mokantis jau tikra gėda ko nors apskritai nesuprasti, ne tik kai žmogus kalba apie sustumiamus vartus arba apie globalizaciją. Bet va penktadienį buvau apžiūrėti prekių vienoje geriausių vartų kompanijų su savo artima drauge kine, kuri gėdinasi, sakosi angliškai nekalbanti.

Na ir ką gi, pasirodo, viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio: sakysime, jeigu telefonu tave nori “išdurti”, tada ir kalba taip, kad niekas nesuprastų, ką tasai žmogus nori pasakyti, ir anokia čia gėda. O jeigu žmogus geranoriškas, visada sustos ir paaiškins, kas ir kaip. Tai va, toji mano draugė kinė kas kelias minutes pertraukdavo mums apie prekes medžiagą dėstantį kiną ir paprašydavo paaiškinti tai vieną, tai kitą žodį. Kažkurią dieną užtikau savo kursioką beklausiantį kito kursioko, kaip tariasi ir ką reiškia vienas hieroglifas. Na, o mano draugai apskritai kaskart žiūrėdami filmą prisižiūri tokių hieroglifų subtitruose, kurių nežino nė vienas iš dviejų. Dabar po truputį jau įsidrąsinu ir pasakau, kad kiniškai kalbu laisvai, nors tobulėti vietos tiek ir tiek…

Vienas geriausių mano turėtų kursų universitete yra “Tarptautinė pasaulio sistema ir Kinijos diplomatija”, jau rašiau, kad mane stebino, kai tokio aukšto lygio dėstytojų kursiokai nesiklauso. Tačiau nepapasakojau to, kaip paskaitoje jaučiausi aš pati. Pirmas dvi savaites jau prieš paskaitą mane krėsdavo šaltis, nes žinodavau, kokie laukia dėstytojai, kokios temos ir žinojau, kad man trūksta ne tik kalbos bet ir bendrai žinių šioje srityje. Na tai ką gi, ėmiausi knygų. Skaičiau, kaip pridera po kelias per savaitę ir kas savaitę dariau po prezentaciją kiniškai, ko kulminacija buvo paskaita, skirta mano asmeninei temai, kuri nei sunki nei lengva: “tarpkultūrinė visuomenė ir Kinijos diplomatija”.

Po truputį įsidrąsinau ir pradėjau per paskaitas reikšti savo nuomonę. Nepamirškime, kaip cenzūruojamos naujienos Kinijoje, taigi nebūtina būti “proto guzu”, kad galima būtų nustebinti ne tik kursiokus, bet ir dėstytojus. Kaskart kursiokams kartojant tas pačias iškaltas frazes mano viduje kildavo kažkoks nenugalimas noras ginčytis ir tikrai per paskaitas prisikarksėjau. Su dėstytoju ginčijausi apie tai, ar Amerika turi teisę matuoti oro užterštumą Kinijoje, apie tai, ar Kinijos pagrindiniams tarptautinės politikos principams neprieštarauja noras kištis į Afganistano vidaus reikalus (dėstytojas sakė, jog Kinija tik pateiks pasiūlymą, na o aš sakiau, tokiu atveju, Amerika tik siūlo išsimatuoti teisingiau savo oro užterštumą), arba apie tai, kad Kinija, kurdama savo ypatingąją Kinijos užsienio politiką sukūrė tik tuščius šūkius, juos apibrėždama Amerikietiškojo realizmo gairėse.

Bet dėstytojai (tik ne kursiokai!) tokiems mano pareiškimams buvo atviri, netgi skatindavo mane kritiškai mąstyti ir išreikšti savo mintis, kartais atvirai paragindami mane pasisakyti vienu ar kitu labai kontraversišku klausimu. Tiek prisikalbėjusi, labai pergyvenau dėl savo prezentacijos minėta labai plačia tema, bijodama, kad man neužteks teorinių žinių, ir tokiu būdu iš tiek kalbų gausis nulis darbo. Tačiau ne - kursiokai tiesiog linksėjo galvomis, ir atrodė, kad aš tiesiog kalbu jiems nepažįstama kalba, va o dėstytojas suprato.

Tai va, kas mane nustebino - tai mano kursiokai! Paskaitoje buvome šešiese plius dėstytojas ir aš viena baltaveidė. Na ir ką gi, dėstytojas vis norėjo į vieną ar kitą temą pažiūrėti iš naujos perspektyvos, kalbėjo tiek apie Taivaną, tiek apie Tibetą, nebijojo rizikuoti ir pasisakyti, norėjo mokytis, debatuoti. Na o jaunieji studentai jautėsi pilnai išsimokslinę, arogantiški ir išdidūs. Tarsi jie jau viską būtų išmokę ir nieko naujo jiems nebereikėtų. Va tuomet aš ir supratau, kad čia yra didelė problema - KLAUSYMASIS.

Vienintelis iškilęs klausimas po viso šio kurso paskutinėje paskaitoje mano kursiokui buvo toks: kiek aš galėsiu uždirbti pabaigęs doktorantūrą?

Va ir viskas…

KOMENTARAS:

Neringa, kalbėjome mes apie tai su draugais ne kartą :) Kritiškai mąstyti, man rodos, reikia išmokti. Ir pirmas žingsnis į tai - klausymasis. Vėliau gali pasirinkti tą infomaciją priimti arba atmesti, o sunkiausia - pritaikyti/adaptuoti. Tai tiesiog vadinama “kultūrų skirtumais”.

O viskas prasidėjo nuo to, kad per literatūros festivalį vienas žymus autorius pareiškė, jog kinų literatūra tegavo vieną Nobelio premiją todėl, kad užsieniečiai prastai moka kiniškai ir todėl knygų vertimai yra labai nekokybiški ir tos literatūros tokiu būdu neįmanoma suprasti :) Tai matosi, kad žmogaus išdidumui “kliuvo”, taigi jis rado priežastį - užsieniečiai, ir dar išsaugojo savo orumą pasakydamas, kad tai užsieniečiai neišsilavinę, todėl jo ir nesupranta :) Čia lygiai taip pat, kaip mes kai siuvome marškinius ir viena rankovė buvo 5 cm trumpesnė, siuvėjas pareiškė, jog mano draugo rankos nevienodo ilgio… :)

Rodyk draugams

Ir ne šiaip koks cirkas, o Cirque du Soleil

Nuotrauka iš http://eastsidefm.org/

Į Cirque du Soleil pasirodymą norėjau nueiti turbūt nuo tada, kai maža būdama per TV pamačiau vieną iš jų nepakartojamų šou. Man labai patiko, tačiau šiandien parašysiu, ką kitąkart Kinijoje eidama į cirką daryčiau kitaip.

Anksčiau jau esu rašiusi apie kinų ypatumus viešuose renginiuose. Tačiau šįkart sužinojau dar kitokių dalykų.

Pirmiausia, nusipirkau pigius bilietus iš anksto, todėl sėdėjau labai aukštai, ir dar su pertvara tiesiai priešais mano sėdimą vietą, tai žiūrėti reikėjo prisislinkus prie atbrailos. Rekomenduočiau Kinijoje bilietus pirkti iš perpardavinėtojų, prieš pat pasirodymą. Jie su VIP vietų bilietais laukia prie įėjimo į pasirodymo vietą ir parduoda juos už tokią pačią kainą, kokią aš mokėjau už tuos savo žemiausios klasės bilietus.

Kitas dalykas, rekomenduočiau eiti su draugu europiečiu, o ne kinu. Nes mano draugas, kadangi suprato, jog aš nebūsiu tokia draugiška ir neaptarinėsiu su juo ant scenos vykstančių detalių, pradėjo kalbėtis su šalia sėdinčiais kinais. Viskas pasidarė daug geriau tik tada, kai šalia sėdėję žiūrovai po pusvalandžio pabaigė visus savo gėrimus ir užkandžius bei užsnūdo.

Suprantate, Kinijoje cirko tradicijos visai kitokios: veiksmas vyksta greičiau, mažiau teatrališkumo. Cirque du Soleil atvežtas konceptualumas, turbūt, jiems nėra įprastas. Pusė salės išėjo dar prieš pirmos dalies pabaigą, o salė ir taip buvo apytuštė.

Visgi išėjus vis tiek jaučiausi tarsi būčiau apsilankiusi kitame - spalvotame, linksmame - pasaulyje, kuriame vyksta neįmanomi dalykai.

Girdėjau, jog jie lapkritį atvažiuos ir į Lietuvą, taigi nuoširdžiai rekomenduoju!!

Rodyk draugams