BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Geltonieji kalnai

Kalnų masyvas labai didelis, yra trys keltuvai, daug laiptelių ir gražių vaizdų. Tačiau ne visus laiptelius verta išmėginti, nes arti esantys kalnai kartais uždengia gražiuosius vaizdus. Taip pat, pradedant iš vienos pusės reikės lipti tik į viršų ir į viršų ir vis laipteliais, tai labai greitai baigsis jėgos. Aš visa tai žinojau, daug skaičiau, sudėliojau tokį maršrutą, jog iki 13.30 turėtume apeiti bent pusę kalnų.

Atvažiavome labai anksti - truputį po 6 jau buvome užkilę keltuvu ir pradėjome žingsniuoti. Tuo metu oras labai malonus, dar nebuvome aukštai kalnuose, tai jie užstojo mums vėją, dar nebuvo tūkstančių lipančių žmonių, tai galėjome laisvai dairytis aplinkui, o ne po kojomis, tik… padariau tokią klaidą - iš interneto atsispausdinau labai gerą ir aiškų, bet anglišką žemėlapį, kuriame, pasirodo, pavadinimai išversti į anglų kalbą vienaip, o parke - kitaip. Tai mes, aišku ėmėme ir nulipome neteisingu keliu.

Kol mes lipome į apačią, buvo gaila žmonių, lipančių į viršų, ypač tų, kurie už kelis yuanius turi nešti sunkiausius ir keisčiausius krovinius viešbučiams kalno viršūnėje. Labai keista - yra vienas, žmonėms keltis jau nebenaudojamas, keltuvas, tačiau jis geriau stovi išvis užrakintas, negu leidžiama juo kelti prekes. Užtat ryte tokia virtinė stipruoliu traukia į kalną ir sudaro nepatogumų laipiojant.

Kai supratome, kad esame per žemai, jau buvome 3,5 km nulipę į apačią…. Tai ką, pasižiūrėjome, kad dar yra laiko (nors bijojome, kad mano parinktos trasos apskritai nespėsime pereiti), susikaupėme ir per valandą užkopėme atgal, nuo kur nusileidome. Į viršų kopti buvo labai sudėtinga, dažnai sustodavome (papykti ant savęs, kad tokie žiopli ir atsigerti vandens), bet patys nepatikėjome, kaip galop užkopėme.

Nuo tada prasidėjo mano parinktas patogus kelias žemyn, tik, kadangi jau nebebuvo toks ankstyvas rytas, prasidėjo žmonių pulkai…

Lipti reikia labai atsargiai, nes po ilgo laiko kažkur dingsta orientacija ir koordinacija, matėm vieną nusiridenusį kiną. Kai užstringi viduryje trasos, tai nei šis nei tas, o ypač su lūžusia nosimi ir dar nežinia kuo. Tačiau kinai stengėsi kiek galėdami, atėjo gal 12 policininkų, kurie užnešė susižalojusį vyrą į kalno viršūnę. Stipriai rekomenduotina nusipirkti atitinkamą draudimą, jei kas ketina susižeisti, nes kalnuose neaišku kitaip, nei kur nuveš, nei ką darys, nei kas, juolab kai nesi kinas.

Šiaip Huangshanis garsėja debesų jūra labai anksti ryte, kai saulė teka. Na, mes į šitą reginį pavėlavome. Ir nors ir buvo gamta graži, tačiau ar dėl to, kad teko nemažai pavargti norint ją apeiti ir pamatyti, o gal dėl to, kad tų žmonių buvo nemažai, mums šie kalnai tokio įspūdžio, kaip kad palieka kinams, nepaliko. Per naktį ant kalno negalėjome pasilikti, tai galbūt čia visa priežastis, tačiau jeigu man reikėtų rinktis: antrąkart važiuoti į Zhangjiajie ar į Huangshanį, neabejotinai pasirinkčiau Zhangjiajie. Parkas man atrodo įvairesnis. Galima ir kalnų papėdėje su čiurlenančiai upeliukais pasivaikščioti, užkylama į kalną dvejose vietose, jos taip pat labai skirtingos, o ir patys kalnai - ne uola, o kažkokie mistiniai stulpai. Nėra viešbučių ant kalno ir pan. Bet yra tikrai labai daug žmonių, kurie dievina Huangshanį, na mums labiausiai patiko jo grynas oras ir ta galimybė “pasportuot”.

Dar vienas patarimas važiuojant - įsimesti raumenų skausmui malšinti tepalo. Po kiek laiptelių raumenys, nori ar nenori, pradeda drebėti. Pasitepus - atsipalaiduoja ir lipti pasidaro kurkas lengviau ir patogiau. Taip pat prie trasų pardavinėjamas vanduo yra maždaug 5 kartus brangesnis, nei apačioje, taip pat ir visas maistas (išskyrus agurkus, jie kainuoja tiek pat beveik), tai mūsų draugai kinai, ruošdamiesi į Huangshanį iš Šanchajaus atsivežė “pilną maximos XX maišą produktų”, taupūs.

Va ir mes, pavargę, bet laimingi, jog įveikėme kalnus!

Rodyk draugams

kittokia

Bambukų jūra

Kadangi popiet baigėsi varžybos, visi pasinaudojo proga apsilankyti Hongcun’yje, mes gi palikom draugus grožėtis tradicine architektūra ir išvažiavome į “Bambukų jūrą”. Gerai, kad mokytoja buvo minėjusi šią vietą, nes niekur neradau nieko apie ją paminėta.

Netyčia pakeliui susiradome taksistą, nusiderėjau žemiau padorios ribos, bet jam patikau, todėl mus pavežė, papasakojo apie vietinį gyvenimą, pamokė kiniškų išsireiškimų ir palinkėjo gerai pasivaikščioti.

Aš galvojau, kad tai menka bambukų giraitė, o pasirodo, kad visas miškas, su kaimais ir viešbučiais. Trys kalvos, o visur - vien bambukai!

Nepaprastai švarus oras (kaip matote nuotraukoje, ir vanduo), labai gražu, kepino saulė, tik nemenkai teko paėjėti norint viską apeit.

Tiesą sakant, tai buvo mums bene labiausiai patikusi vieta, kadangi kurkas mažesnė ir netokia varginanti, patiko net labiau už pačius kalnus :))

Parėję radome taksistą, kuris pavežė mus iki kaimelio, iš kur jau važiuoja autobusas iki viešbučio. Taksistas taip pat buvo labai malonus. Važiavo lėtai, kad galėčiau fotografuoti, pasakojo, kada geriau atvažiuoti ir ką dar aplankyti ir pan. (Priešingai, nei tos agentūros, kuri organizavo visą renginį, atstovai) Ir atvežė mus iki paties autobuso, kuris jau mums atvažiavus buvo pilnas.

Bet aš, baltaodė, nesupratau, kokia čia tvarka, tai paklausiau, ar yra vietų. Visi staiga pradėjo slinktis ir aš tilpau tarp dviračio ir kito žmogaus, ant pamestos plačios pagalvės gal 10 cm nuo vieno kino burnos :)))

Grįžę šiek tiek pailsėjome, vakare buvo nuostabi vakarienė, su daug linksmų (išgerti irgi neprivengiančių) užsieniečių. Tapome “geriausiais draugais” su įmonės įkūrėju ir jo sūnumi - švedais. Pasirodo tėvas ne kartą byvęs Lietuvoje, iš čia importavo rūbus į Švediją. Labai myli Lietuvą, ypač Nidą, bet, be abejo, apie tai prabilo tik paskutinę dieną, šiek tiek pagėręs vyno. Šiaip jau labai malonus žmogus.

Su Kazimu visai nusprendėme kadanors savanoriškai sudalyvauti tokiose lenktynėse, nes sportuoti tokiame gryname ore yra visiškas malonumas, o pats tu to sau nepasidarytum, nes gi būna ir keliai užtverti, ir pravažiuot galima. Kinai truputį mėgsta būti “tankais” - skinti viską pakeliui - kartais gali baigtis labai bloguoju, tai kaip nors neorganizuotai negrįstais takais kaimuose važinėti nežinau, ar ryžčiausi.

Rodyk draugams

Taigi antrąją dieną iš pat ryto buvome nuvežti į kalnų dviračių lenktynių starto vietą (mes taip pat turėjome dalyvauti, nes laimėjome, tačiau dėl fizinio nepasirengimo visgi atsisakėme, nes lenktynės vyksta labai siauroje trasoje, kur iš šonų ūkininkų laukai, tai nuvirtęs gali su jų buivolais susidraugauti arba nemenkai sušlapti, susižeisti). Buvome gudrūs - žinojome, kad visi turistai stebi lenktynes, o organizuotoms grupėms dar buvo per anksti, tai labai džiaugėmės ir apžiūrėjome minėtąjį kaimą Hongcun.

Nuotraukos dešinėje, viršuje, matosi dalis lenktynių trasos

Pietinis ežeras

Tai - XIV a. pradžią menantis kaimas. Įžymus visoje Kinijoje dėl kelių dalykų. Vienas jų - kaimo architektūrinis paveldas, už kurį kaimas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Visi namukai prižiūrėti, tačiau stipriai neliesti, nerenovuoti. Senovinis plytų ryšimo būdas, senovinė irigacijos sistema, tikras Hui tautinės mažumos šedevras (išskirtinis šios mažumos pastatų bruožas - būtent tokie namai, kokius matysite: balti fasadai ir vietinės, tamsiai pilkos, su fasadu kontrastuojančios čerpės). Namų stogai dažnai dengia tik dalį kambario, atidengta dalis yra šiek tiek pagilinta, kad būtų kur susikaupti vandeniui lietui lyjant. Nugirdau gidus pasakojant, kad taip buvo saugojamasi nuo vagių (nežinau, kur logika…).

Pusmėnulio formos tvenkinys

Tradiciniu būdu sumūryta siena

Kitas šį kaimą išgarsinęs dalykas - “Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas”. Taip, šis filmas buvo nufilmuotas būtent čia. Sąlygos labai palankios, nes Hongcun’is, ne taip, kaip kiti kaimai, turi daug vandens - įsikūręs prie ežero pietinėje jo pusėje, o viduryje kaimelio turi pusmėnulio formos tvenkinį. Visi kaimelio gyventojai atrodo tarsi specialiai nusamdyti, kad turistas jaustųsi tarsi grįžęs laiku atgal: kanaluose skalbiama, visur džiovinami bambukų daigai, ir pan.

Siaurų praėjimų šonuose - kanalai, draugiškai naudojami visų kaimo gyventojų labai įvairiais tikslais

Džiovinami bambukų ūgliai - tikrai visai skanūs patiekalai su tais bambukais :)

Va ir mėsytė džiovinama

Kiti tradiciniai atributai

Pasauliniu mastu ši vietovė garsėja karstiniais kalnais, kurie būtent ir supa kaimelį Hongcun (jis įsikūręs dauboje, todėl tik labai turtingas Wang klanas Ming dinastijoje sugebėjo išsikovoti sau šią vietą ir jos niekam neužleido. Patogu, nes iš kalnų atiteka vanduo, kalnai užstoja didelius vėjus, labai saulėta ir pan.). Vienas žmogus pasakojo, kad kalnai išgarsėjo viena fosilija, patvirtinančia evoliucijos teoriją: buvo rastas kažkoks dinozauras, neskraidantis, tačiau su plunksnomis, kas reiškia, kad jis adaptavosi prie atšalusių oro sąlygų. Beprecedentis radinys.

Labai daug menininkų, besimokančių, betapančių, beprašančių mūsų pasirašyti, nusifotografuoti, besakančių “HELOU”

Vaikiukai, matosi, intensyviai lošė iš ledų

Čia matosi, kokie būna bambukai, kol apsilapuoja ir sužaliuoja:

Na ir dar keli kadrai be aprašymų

Rodyk draugams

Next »