BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuotraukos: Kristinos Vaitelytės

Visiškai nuostabi vieta Filipinuose, Palawan saloje. Turinti tik apie 700 nuolatinių gyventojų, UNESCO saugomą gamtos paminklą - požeminę upę bei valstybės saugomus mangrovių miškus bei koralinį rifą. Pastarojo, deja, mes taip ir nepamatėme, nes artėjo taifūnas ir vandens matomumas tebuvo gal pusė metro. Elektra čia būna nuo 6 val. vakaro iki 10 val. vakaro, ir kartais nutrūksta. Vanduo rankoms plautis - pompuojamas iš žemės, krevetės labai šviežios ir skanios, o krabus parduoda tik viename, vieno turisto kitam rekomenduojamame restorane Cafe Sabang.

Palawan’as - mažiausiai apgyvendinta sala Filipinuose, turinti didžiausią žuvų rūšių skaičių. Arti pusės Filipinuose parduodamos žuvies yra čia pagauta arba užauginta iš čionykščio mailiaus. Sabang’as, ypač šiuo, neturistiniu sezonu, labai ramus. Nors ir yra pora didelių, daug žvaigždučių turinčių viešbučių, tačiau jo gyventojai niekada už viešbučio ribų ir neišeina. O ten negyvenančiųjų tebuvo daugiausia 20.

Teturėjome tris dienas, tai iškart išsiruošėme į didžiausią atrakciją - požeminę upę. Iki jos nusigauti galima dviem būdais: valtele arba beždžionių taku. Pagalvojome, jog beždžionių takas taip pavadintas dėl skambesnio pavadinimo, ir, išsiėmusios leidimą (valstybės saugoma teritorija, prieš bet kokį pasivaikščiojimą reikia užsiregistruoti ir susimokėti), patraukėme per džiungles. Kelelis nebuvo toks paprastas, reikėjo eiti nuvirtusiais medžiais, žiūrint, kurie iš jų apipurkšti raudonais dažais (tai - ženklas, jog einame teisingu keliu). O galų gale, po dviejų valandų priėjome ir beždžionių okupuotą teritoriją. Kol viena jų stengėsi atimti mano vaisius, kita, atsisėdusi ant laiptų turėklo ne juokais išgąsdino mano draugę! (Ir Balyje esu mačiusi tų beždžionių, bet ne šitaip, laisvai bėgiojančių gamtoje…)

Pati povandeninė upė mane žavėjo kurkas mažiau, nei žygiai paplūdimiais ir džiunglėmis. Esu ne kartą buvusi olose: Čekijoje, Slovakijoje, Kinijoje, tai ir povandeninėje upėje urvai tokie patys, tik tiek, kad juos pažinti gali ne pėstute, o būdamas valtyje. Pėsčiomis atgal per džiungles 2 val. jau nebėjome, nes takas atidaras tik iki 3 val. popiet, kada prasideda sezoninės liūtys.

Dėl artėjančio taifūno, kaip jau minėjau, negalėjome pasidžiaugti žuvyčių įvairove, taip pat dėl pakilusio jūros lygio, negalėjome nueiti iki kito gražaus objekto - krioklių, atitekančių tiesiai į jūrą. Dar vietinių siūloma ekskursija iki kitų olų, kuriose kartu su šaltinėliu galima šokti į vandens baseiną olų gilumoje.

Apskritai, smagiausia nuo visko atsipūsti, pagyventi žibintų šviesoje, naktį stebint vienas kitą besivaikančius šikšnosparnius, vakarais - gražius saulėlydžius. Rytais tikrinti, kiek pakilo vanduo upėje, per pietus bandyti išvengti karštų saulės spindulių, maudantis per metrą nuo kranto (dėl didžiulių bangų) ir juokiantis iš šonu bėgančių šimtų krabų.

Vakarais čia vanduo nusenka taip, kad galima perbristi nė kelių nesušlapus, o rytais reikia naudotis savanorių valtininkų paslaugomis:

Mes taip pat vieną vakarą išplaukėme į ekskursiją po mangrovių mišką, kuris, pasirodo, užtikrina koralinio rifo sveikatą, žuvies gausą ir faunos gerovę. Matėme visokių tropinių spalvotų krabų, gyvačių ir net raudonsnapių genių!

Pasitaikė labai malonus gidas, kuris labai nuoširdžiai pasakojo, kaip mangrovių miškai reikalauja žmonių priežiūros ir kaip didelė jų dalis yra sunaikinta. Jie kasdien dirba savanoriškai, priima daugybę mokyklinukų grupių, šviečia lankytojus apie miško svarbą ir reikalingumą, tikėdamiesi, kad šios žinios apsaugos mišką nuo kirtimo, mat pasirodo, jog ši mediena labai tinkama baldams.

Pabaigos žodis: mielai grįžčiau į Filipinus dar ir dar kartą, dėl kainų pigumo, jūrų gėrybių skanumo, žmonių draugiškumo bei nuoširdumo, gamtos gražumo ir dar daug kitų dalykų. Tikiuosi, kad ši šalis man dar bus pakeliui.

Rodyk draugams

kittokia

Manila = muziejai

Nuotraukos: Kristinos Vaitelytės

Manila - azijietiškas didmiestis. Daug žmonių, visi stengiasi rasti savo vietą ir būdą išgyventi. Karšta, todėl neretas įsirengia palapinę parkelyje ar miega tiesiog kažkur po stogeliu. Taip ir gyvenama. Visgi žmonės labai malonūs ir draugiški, o senamiestis Intramuros - įspūdingas. Pastatai - kaip iš Lotynų Amerikos telenovelių: su baliustradomis, kolonadomis, dideliais vidiniais kiemais, pilnais palmių ir fontanų.

Draugiškas policininkas.

Tenykščioje į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje Šv. Augustino bažnyčioje, galima išvysti nepaprastai gerai išsilaikiusio bažnytinio barokinių meno pavyzdžių. Be daugybės paveikslų, didžiausią ispūdį man paliko architektūra: arkos, dekoruotos barokiniu 3-D stiliumi (kur freskos ant lubų imituoja reljefą, nors yra tapytos ant plokščio paviršiaus). Apie tai buvau girdėjusi, studijuodama meno istoriją, tačiau niekada realybėje nemačiau. Bažnytinis, dogmatiškas dekoras papildomas actekų ornamentais, kai kur - plynos raudonos plytos. Žodžiais neapsakoma, kaip man ten buvo gražu!

Manilos Vandenynų akvariumas (Oceanarium) - kitas vertas dėmesio lankytinas objektas. Mes vienbalsiai nusprendėme, jog akvariumas geresnis už Šanchajaus, nors kaina ta pati (gal apie 40 lt), žmonių kurkas mažiau, yra labai įdomių žuvų, be to lankytojui siūlomos šiokios tokios atrakcijos.

Įėjus (kaip matome nuotraukoje viršuje), pasitinka tarsi džiunglių miškas. Šie pilki dryžiai - augalų šaknys, kabančios nuo prie pastato viršaus įtaisytame tinkle “augančių” augalų. Žodžiu, vaikštome “po atviru dangumi”.

Kaip pvz. iš buteliuko pamaitinti žuvis. Jos tiek įpratusios, kad pačios šoka ir traukia maistuką per čiulptuką. Visą maistelį suvalgo labai jau greit!

Čia - kažkokio tipo unguriai, susipynę tarp koralų, realybėje, turbūt, atrodytų kaip neatsiejama rifo dalis.

Įdomu tai, jog viena patalpa buvo skirta tik didžiosioms gelmių žuvims, kurios buvo turbūt kelis kartus už mane didesnės. Kitur buvo uosto faunos pavyzdžių. Pripilta tikro uosto vandens ir rodoma, kas su tame vandenyje gali augti. O auga tokie baisūs, glitūs moliuskai.

Kaip tik pataikėme ant žuvų maitinimo. Narai buvo tokie draugiški, kad mielai pozavo. Be to, visaip žaidė su žuvimis. Turėjo turbūt bent 5 rūšių maisto ir ieškodavo atitinkamos žuvies akvariume, jai maistą įdėdavo tiesiai į burną.

Čia - nacionalinis muziejus, kurio didžiausia dalis buvo skirta lobiams, rastiems po vandeniu Filipinuose. Nes tik iš šių lobių galima sužinoti, kaip filipiniečiai gyveno prieš ispanų atvykimą. Mat jiems patiems šių tradicijų saugojimas buvo mažai įdomus, matyt reikėjo stipriai stengtis išgyventi.

Šie berniukai labai pagyvino muziejaus lankymą: labai daug klausinėjo apie Lietuvą, taip pat ir labai daug pasakojo apie Filipinus. Visi jie - studentai. Tas su mėlynais marškinėliais, gavęs progą, vis praktikuodavo savo šokių judesiukus (tokius tarsi “gliding”, kai atrodo, jog slidinėji grindų paviršiumi), o pats kairiausias yra korėjietis, atvykęs į Filipinus mokytis, nes daug pigiau, be to norintis stipriai patobulinti anglų kalbą. Jau buvęs armijoje, dabar siekia pabaigęs studijas pradėti dirbti.

Po šio muziejaus dar buvome nacionalinėje dailės galerijoje, kuri man taip pat labai patiko. Ypač patiko tapyti portretai ir darbai, tradicinių filipiniečių sakmių tematika. Žodžiu, likau labai patenkinta, jog dieną praleidome muziejuose, jie Maniloje labai neblogi, nedvejodama galiu rekomenduoti!

Rodyk draugams

Nuotraukos: Kristinos Vaitelytės

Transporto priemonės Filipinuose  tokios smagios ir neįprastos, kad tiesiog prašosi atskiro įrašo.

Nuotraukoje matoma labai paplitusi transporto priemonė, mūsiškio “mikriuko” atitikmuo, tik vadinasi jis “džypniu” (jeepney). Perkamas jis už didelius pinigus, mat transporto priemonės Filipinuose tikrai brangios, tiesa, kaip ir benzinas - kaina panaši, kaip ir Lietuvoje; o kainuoja kelionė džypniu paprastai apie 8 pesus (60 pesų yra 1 euras, taigi “pigiau grybo”). Bet… Viduje visada būna pilna, ir taip pilna, kaip kartais nė nepagalvotum.

Štai šis džypnis buvo pilnas ne tik viduje. Atėjusios 2 valandas laukėme, kol galų gale jį pakraus. Važiavome iš Puerto Princesos į Sabang’ą, kas yra apie 80 km, tiesa, kalnų keliais, o kelionė mums užtruko apie 5 valandas. Iš pradžių, 12 valandą juokėmės iš atsakymo, kad atvažiuosime “iki tamsos”, tačiau kaip tik taip ir atsitiko :)

Džypnį gali išsinuomoti ir privačiai, bet tai kelioms valandoms kainuoja visai nepigiai (apie 50 eurų), taigi rinkomės važiuoti “su kompanija”. Kompanija susidėjo iš būrio vietinių filipiniečių, didžioji dauguma - moterys. Ir dar džypnyje pasitaikė stipriai pagyvenęs argentinietis, kuris kalbino kalbino vieną jauną filipinietę, ir tiek užkalbino, kad ta filipinietė pasikvietė jį į savo kaimą, o jisai atsisveikino sakydamas “palinkėkite man sėkmės, pažiūrėsim, gal kas gausis”. Jam išlipus viso autobuso tetulės pradėjo kikenti, juoktis ir stipriai aptarinėti, kas ir kaip čia įvyko.

Važiavome 5 valandas ir dėl greičio 20 km/h, bet ir dėl to, kad džypnis naudojamas visur atokiuose kaimuose ir kaimo parduotuvėse pristatyti prekių ir maisto. Nuo kiaušinių iki jūros gėrybių, nuo alaus iki dviejų pakelių cukraus ir t.t. Atrodo, kad vietiniams laikas - labai abstrakti sąvoka. Jie sėdi, dainuoja, kas vaiką sūpuoja ir niekur neskuba. Reikalui esant, išlipa per langą, pasivaikšto.

Kitas, spalvomis džypniui visgi nusileidžiantis transportas - traikas (trike, tricycle). Tai - geležinė būda su ratais, primontuota prie motociklo. Juo važinėjomės nemažai, nes traikas, priešingai nei džypnis, yra taksi atitikmuo, važiuoja ten, kur jam nurodai, kaina gali būti apie 1-2 Eurai pusvalandžio trukmės kelionei mums visoms trims.

Traikus savininkai puošia, kaip išgali, dažnai jiems tai vienintelis pragyvenimo šaltinis. Vairuotojas, prisikramtęs betelio riešuto (vietiniai vadina jį moma), šypsosi raudonais dantimis, važiuoja skardžiais, iš motociklo jau eina dūmai, lietus lyja, visur viskas taškosi, o mes važiuojame.

Maniloje dar populiaru rikšos (kaip traikas, tik ne motociklas, o žmogaus minamas dviratis), tačiau rikšas tik fotografavome, jomis jau nevažiavome.

Tiesa, kartą sustojome degalinėje užsipilti degalų. Girdime: groja lambadą. Žiūrime: tai sunkvežimis važiuoja atbuliniu, ir perspėdamas žmones jis ne pypsi, ne šviesomis mirksi, o groja lambadą!

Kai kam Maniloje savo transporto priemonė turbūt netgi tapo namais.

Maniloje dar mums siūlė romantiškai pasivažinėti štai tokia karieta po senamiestį Intramuros. Atsisakėme.

Autobusų taip pat yra įvairių rūšių. Vieni, brangesni, su oro kondicionieriais (tiesa, dažnas ir su skylėmis stoge). O kiti, pigesni, atlapotais langais, ryškiomis užuolaidomis, su daugybe vietinių ir su daugybe maisto likučių ant autobuso grindų.

Kai važiuoji, vėjas taip pučia, jog jautiesi, kaip kokia Marilyn Monroe su baltąja suknele. Uždarius langą pradedamas jausti stiprus and grindų daugėjančių pūvėsių kvapas, taigi toks variantas atkrenta.

Langas uždarytas, vietinis išlipo, aš džiaugiuosi ir išnaudoju likusią tuščią vietą.

Na o čia jūrinės transporto priemonės. Laivelius taip pat galima išsinuomoti, jie padėjo mums nusigauti nuo pasaulyje žinomos požeminės upės iki savo namų, kai jau buvome pavargusios nuo kovų su beždžionėmis, bet tai jau kita istorija.

Rodyk draugams

Next »