BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
kittokia

Guangjue šventykla

Laisvalaikiu kartais patikrinu kelionių pasiūlymus, skirtus būtent užsieniečiams. Į visokias visiškai atokias vietas juos veža privatūs gidai, samdomi vertėjai. Kartais tos vietos tikrai pasirodo besančios nuostabios - tokiu būdu radau Weizhou salą, į kurią buvome nuvykę su tėvais (čia ir čia), šiek tiek kitokiu būdu, bet taip pat internete sužinojau ir apie Nanji salą (skaičiau vieno anksčiau Kinijoje gyvenusio užsieniečio blog’ą), o kartą atsitiktinai suradau štai tokį tinklalapį: T’ai Shen Centre for Mindfulness, Happiness and Healing. Paskaičiau, pagalvojau, kad vėl komercinė šventykla turistams reklamuojasi ir pati pamiršau.

Neilgai trukus, kaip matote, visgi susigundžiau, ir išvykau į savaitgalio meditacijos užsiėmimus, kartu pasiėmusi kitą Šanchajaus lietuvaitę Liną. Nieko stipriai nesitikėjau, netgi šiek tiek pergyvenau, kad bus kokia nors sekta ir atims paskutinius pinigus, privertę klausytis populistinio tipo pamokslų. Atvykome iš Šanchajaus į Lin’an (autobusas, 3 val., apie 80 RMB, paskambinus telefonu bilietus gali pristatyti į namus), kur mus pasitiko specialiai užsakytas mini autobusiukas ir net angliškai kalbanti australo vienuolio Zhi Sheng asistentė (šitą sužinojau vėliau). Nuo autobusų stoties kelionė iki šventyklos užtruko dar apie pusę valandos, tai iš mažo miestelio atvažiavome į visišką kaimą, kur aplinkui matėsi tik bambukais apaugusios kalvos. Pagalvojau, kad verta buvo atvažiuoti vien dėl tokios tylos…

Mus pasitiko du vienuoliai: įsižiūrėjus į vieną supratau, kad jis besantis užsienietis, o kitas smagiai rūkė cigaretę ir vedėsi mus parodyti mūsų nakvynės vietą (visiškai paprastas kambarys su labai gražia siena ir netgi nuo lubų kabančia lempute). Sulaukus visų meditacinio savaitgalio dalyvių, sulaukėme turo po šventyklą, kur mums australas Malcolm’as (kin. vardas Zhi Sheng) papasakojo visą šventyklos istoriją. Vėliau pavalgėme vakarienę ir susirinkome vakaro meditacijai. Malcolmas visus nustebino - pasirodo, jis buvęs psichologas, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, po truputį atradęs budizmą ir perėjęs į “Tyrosios žemės” (Pure Land) budizmo atšaką tik po ilgų ieškojimų ir asmeninių patyrimų. Apie budizmą jis pasakojo tiek iš savo paties supratimo, tiek remdamasis moksliniais faktais bei tyrinėjimais (pvz. viena jo pristatytos meditacijos rūšis Japonijoje naudojama psichinėms ligoms gydyti, kita - buvusiems kaliniams integruojantis į visuomenę). Kadangi aš daug metų teoriškai mokiausi susijusius dalykus, buvo labai įdomu išgirsti viską iš labai asmeninės perspektyvos.

Lina, Malcolmas ir Lina (aš)

Žmogus tikrai įdėjo visą širdį, bandydamas parodyti visas jo paties išbandytas budizmo praktikas (skirtingos meditacijos, giedojimai, sutros, mokytojo paskaita, qigong praktika, …), kas tikrai tinka visokio plauko žinių visuomenės nariams užsieniečiams. Iš viso savaitgalio supratau tik tiek, kad norėčiau dar kartą nuvažiuoti bent savaitei, nes po šito įvadinio savaitgalio atsirado daug daugiau klausimų, nei atsakymų.

PERSPĖJU: Jeigu sąžiningai vykdysite visą mokytojo sudarytą programą, po tokio pobūdžio atostogų reikės dar vienų atostogų, kol galėsite grįžti ir integruotis į savo kasdienį gyvenimą. Medituoti mokytojas liepė kelis kartus per dieną po maždaug valandą laiko, davė daug namų darbų, tai nepratusiems su savimi eksperimentuoti žmonėms toks poilsis gali būti ir netinkamas. Pastebėjau, jog būdama šventykloje ištisai buvau labai alkana - valgiau tikrai daugiau, nei Šanhajuje - tai turbūt smegenys gerokai padirbėjo, na o grįžus buvau labai pavargusi, užtat daug mieliau atlikau paprastus kasdienius darbus, nuo kurių galbūt prasideda žmogaus paprasta kasdienė laimė.

KOMENTARAI:

ALGdai, budistai mane ir mokė kasdienės laimės, ją atrasti “šioje akimirkoje”, nes ateitis neramina, o praeitis dažną liūdina. Mano nuomone, tokiose meditacijose svarbiausia procesas, o ne rezultatas. Tačiau man asmeniškai didelė nauda sveikatai vien pabūti tyrame ore ir išvažiuoti iš triukšmo ir anglies dvideginio pilno megapolio. Konkretūs rezultatai matosi jau po dienos - žmonės pradeda šypsotis, nustoja skubėti, pradeda pastebėti mažus, džiuginančius dalykus.

Rodyk draugams

kittokia

Labrang vienuolynas

Iš Tongren į Xiahe, kuriame ir yra Labrang vienuolynas, važiuoja vienas vienintelis autobusas. Gerai, kad bilietus nusipirkome iš anksto, nes autobusas buvo pilnut pilnutėlis. Tiesa, pagal taisykles taip negali būti, todėl prie patikros punkto tie stovintys yra kuriam laikui išlaipinami, kad autobusui būtų leista nuvažiuoti iki galinės stotelės.

Lonely planet rašo, kad tai - pats gražiausias autobuso maršrutas šiame krašte, tačiau man kurkas gražesnė buvo kelionė iš Xining’o į Tongren, na o čia buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi kalnai:

Vėliau kalnai tampa žaliais, avyčių pilnais slėniais:

Šiek tiek vietinės mados:

Deja paaiškėjo, jog visa pagrindinė gatvė Xiahe yra renovuojama, iškasta ir perkasta, o visos viešbučių vietos - užrezervuotos ir išpirktos. Kokią valandą vaikščiojome, kol susiradome savo viešbutuką. Mūsų kambarys buvo labai tracidiškas ir vaizdas per langą buvo labai gražus, tik viešbučio personalo vadybininkas (turbūt tokios jo pareigos) - tibetietis - nesikalbėjo su manimi kiniškai, tai pirmas penkias minutes tiesiog apsimetinėjo, kad nesupranta, ką aš jam sakau, o tada paaiškėjo, kad jis kalba puikiai angliškai ir tiesiog nekenčia kinų kalbos ir viso kito su tuo susijusio.

Vėliau jis pats mane mokino truputį tibetietiškai ir tada paaiškėjo, kad visa, ką aš mokiausi Lietuvje, buvo ne itin teisinga - jo tarimas buvo VISIŠKAI kitoks… Keista, nes kai mes mokėmės, tai tibetiečių įrašų klausėme, galbūt jie turi kažkokius vėl skirtingus regionus ir skirtingus tarimus…

Tačiau atvykome ne ko kito, o vienuolyno apžiūrėti, taigi pavalgiusios “Stepių klajoklių” restorane, išsiruošėme į turą. Į patį vienuolyną net nėjome, nes jau matėme jų Tongren’e, tačiau suvokėme jo dydį praeidamos. Vėlesnė nuotrauka nuo kalno viršaus puikiai iliustruoja:

Visi šie pastatukai ir dar daugiau - vienuolių gyvenami.

Vaizdeliai praeinant vienuolyną:

Tada, praėjusios lipome į kalną, praeidamos tibetietišką gyvenvietę

Ant kalno - daug maldų vėliavėlių, tam, kad vėjas nupūstų norus ir tokiu būdu jie išsipildytų

Gretimas kalnas - dangiškųjų laidotuvių vieta, todėl virš mūsų galvų ratus vis suko grifai. Tačiau daugiau nieko egzotiško mes ten ir nepamatėme (esu girdėjusi pasakojimų, jog ten kaulai mėtosi ir t.t. ir pan., galbūt taip kažkur ir yra, bet turbūt gerokai atokesnėse vietose).

Taip pat visur priaukota dangiškųjų pinigėlių, visokių statulėlių, iš akmenų prikrauta piramidžių - labai įdomu.

Piligrimai į šitą vienuolyną važiuoja tam, kad apeitų kelių kilometrų maldų malūnėlių eilę ir visus juos pasuktų. Tačiau man užteko ir kopimo į kalną, taigi nuėjau pokaitėlio, o po to - pasivaikščiojome ta remontuojama gatve, ieškodamos, kur pavalgyti.

Iš tolo pamatėme, jog vienas restoranėlis pilnas budistų vienuolių, taigi, aišku, ir mes nuėjome būtent ten. Dar nemokamai padirbau vertėja prancūzėms, norinčioms užsisakyti sriubos, be jokio angliško meniu… Pavalgėme skaniai, tik reikėjo šiek tiek palaukti, nes vien dėl mūsų padavėja bėgo į turgelį pirkti tam tikros rūšies grybų, kurie buvo kaip tik pasibaigę… Taigi laukdamos mes vis stebėjome vienuolius: kaip jie valgo, ką valgo (o valgo tikrai nemažai) ir kt. Tačiau vienuoliai vis sugaudavo mūsų smalsius žvilgsnius :)))) Interjeras:

Tiek šiandien apie Xiahe

Rodyk draugams

kittokia

Tongren

Tai - man labiausiai patikusi vieta. Mažas miestelis, istorinis, turintis daug vienuolynų, kurie nesukomercinti, nesuturistinti, kur užsuka tik vienas kitas žmogus.

Kelionė iš Xining’o į Tongren truko gal 3-4 val., didžiąją dalį laiko važiavome palei Geltonąją upę, kuri čia nefritinės spalvos, o virš jos stūkso raudoni kalnai. Man tai - tikrai įspūdingiausi matyti vaizdai per visą kelionę.

Tiesa, kelionė turėjo trukti šiek tiek trumpiau, tačiau vairuotojas labai norėjo arbūzo, tai tiesiog sustojo, nusipirko šalikelėj ir su savo dviem draugais jį visą suvalgė. Tuo tarpu visi keleiviai taip pat nusipirko po arbūzą ir laukė.

Čia bandžiau truputį užfiksuoti per langą, tačiau deja nelabai kaip pavyko

Tiesa, pakeliui paaiškėjo, kad autobuso keleivių dauguma priklauso “kinas smalsusis” kategorijai, taigi klausinėjo, kur važiuojame, kodėl taip toli, vienas - hanis - aiškino, kad čia tikras užkampis, klausė “ar ten tikrai yra viešbučių”, rekomendavo važiuoti į Xianį ir kt. Nemažai yra tokių žmonių, kurie nelabai supranta, ką veikti tokioje atokioje vietoje, nemato budistinių šventyklų grožio, nes jie “žino”, kad istorinis miestas - Xianis, todėl reikia ten važiuoti keliauti, o čia tarp kažkokių tibetiečių tiesiog negalima laiko gaišti ir apskritai “kodėl mes šitaip ilgai važiuojame”…

Atvažiavusios susiradome vietą nakvynei ir patraukėme prie vienuolynų. Tongren garsėja budistiniu menu, čia yra ne viena akademija, kurioje moko paišyti Tangkas, kuriose užkoduotos dievybių ir pasaulio sampratos.

Buvo karšta, žmonių visai nedaug, vienuoliai piešė Tangkas, jas rodė, kvietė užeiti. Galėjai paklausti daugybės klausimų ir į visus sulaukti atsakymų.

Taigi nuotraukos iš “viršutinio vienuolyno”:

Piešiniai ant sienų:

Vėliau iš šios vienuolyno dalies nuėjome į “apatinį vienuolyną”.

Pakeliui, prie gatvės, vaizdai visur panašūs: dėl privatumo ir karščio kiekvienas namas yra atsitvėręs savo purvo tvora:

Deja į patį vienuolyną merginoms šiuo metu nebuvo galima įeiti, nes vyko meditavimas. Tačiau visgi iš čia parsivežiau gražiausią kelionės atsiminimą. Thangkas paišantis vienuolis visas spindėjo laime, šypsojosi, pats kvietė prisėsti, pažiūrėti jo piešinius. Nežinojo, ką dar gali papasakoti, rodė į vieną piešinį, žavėdamasis apibūdino jame nupieštą gailestingumo deivę, aplink kurią esantis vanduo - jos ašaros dėl žmonių skausmo, vėliau stvėrėsi kitų temų. Toks žmogaus užsidegimas net mano kiniškai nesuprantančiai sesei sukėlė susižavėjimą. Paprašytas, vienuolis, pasakojo, kad jam trisdešimt keli, medituoja nuo 13 m., todėl dabar jau gali puikiausiai vizualizuoti visus tūkstančius Guanyin akių ir rankų (tokia meditacinė praktika), pozavo su savo menu, pagarbiai kalbėjo apie savo mokytoją, neprašytas dalino savo lankstinukus ir kvietė būtinai atvykti per kiniškus naujuosius metus, kai čia žmonių būna daug daugiau ir visi švenčia. Deja, ilgai užtrukti negalėjome, nes pats didžiausias vienuolynas, esantis kitame miestelio krašte, dar turėjo būti aplankytas…

Tiesa, sakė, kad šitą piešinį jis piešia jau daugiau nei mėnesį, o pabaigos dar nesimatė.

Išvažiavome į kitą vienuolyną. Toje vietovėje didžiausią. Tikrai, tokį didelį, kad ne vieną kartą mes ten pasiklydome, tačiau tai ir buvo visas grožis - nėra kažkokių nuorodų, maršrutų ar pan. Yra tik viena bilietus parduodanti mergaitė, o vėliau patys besimeldžiantys vienuoliai nuplėšia aplankytos salės kvituką, parekomenduoja, kur dar užeiti, pataiso, jog aplankyti šventyklą galima tik pagal laikrodžio rodyklę, veda už statulų ir rodo į miniatiūrinius dievybių atvaizdus ir t.t. ir pan.

Tai - didelis šventyklų ir vienuolių gyvenamųjų plotų kompleksas, visas taip pat atitvertas sienomis, taigi tikrai nelengva orientuotis.

Čia turbūt neblogi vienuolių draugai - laukė pavėsyje:

Mums labai pasisekė - pataikėme praeiti pro pamaldų salę tuo metu, kai visi giedojo mantras. Jų batai buvo išmėtyti lauke, viską gaubė rabybė, o tada staiga iš salės pradėjo eiti vienuoliai ir vienuoliukai, ieškoti savo batų, autis, leistis laiptais žemyn ir lakstyti, laistyti vienas kitą vandeniu ir pan. Nerealu! Turiu visą šitą vaizdelį nufilmuotą, iš nuotraukų - tik batai:

Visas vienuolynas iš kitos gatvės pusės:

Nuo vienuolyno link miestelio einančioje gatvėje gali nusipirkti viską, ko tik galėtų prireikti budistui vienuoliui. Stilius va toks:

Va taip rengiasi moterys, taip pat ir jaunos, iš tikrųjų labai gražiai derina raštus, masyvius papuošalus ir pan., tik nedrįsau jų fotografuoti, tai bent manekenę.

Anksčiau rodžiau, kad Zhangjiajie vaikus nešioja kuprinytėse ant nugaros, tuo tarpu tibetiečiai juos tiesiog prisiriša:

Miestelėnų vakarų leidimo būdas - parke, žiūrint televizorių. Pastatytas didelis ekranas rodo filmus.

Keisčiausia, jog per visą kelionę, būtent šitame miestelyje sutikome daugiausia užsieniečių, ypač daug - mūsų viešbučio tibetietiškų patiekalų restorane, mat jį labai rekomendavo Lonely planet, tai visi patikėję ir apsilankėme.

Rodyk draugams

Next »