BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kitą dieną jau nebelijo, taigi, pavalgę pusryčius prie pat ežero, patraukėme link išsvajotojo Ubud’o, kuris Balyje garsėja kaip kultūros ir tradicijų centras.

Pakeliui dar nupyškinau porą kadrų: vaikai, paleisti iš mokyklos bėga visi kartu nuo kalno į savo kaimą. Visi tvarkingai dėvi uniformas ir didesnes už pačius vaikus rožines kuprines su mikimauzais ir barbėm.

Dažnai pasitaikanti dekoracija. Šitas dievukas rankose laiko auką, kurią kiekvienas balinietis aukoja bent kelis kartus per dieną, kad išbaidytų piktąsias dvasias. Neretai pravažiuodavome merginas, pinančias krepšelius ir dėliojančias gėlytes.

Gavome labai gerus nurodymus, kaip geriausia pasiekti Ubud’ą: atvažiuoti iki kaimo Mengwui ir už švento medžio pasukti į kairę! Na, mes iš pradžių šventą medį pravažiavome, nes dar aplankėme apylinkėse esančią šventyklą “Pura Taman Ayun“, kuri šiaip graži, bet po mums pasirodė ne tokia įspūdinga.

Tada jau grįžome ir prie panašaus medžio pasukome ten, kur turėjome.

Na o toliau ir baigėsi visi nurodymai. Taigi teko vadovautis saulės padėtimi ir stengtis laikyti rytų kryptį, nevažiuoti į pietus bei labai dažnai klausti žmonių, apsisukti ir vėl klausti.

Pakeliui pravažiavome ryžių laukus.

Čia buvome sustoję net pačiupinėti

Tada viena moteriškė prasitarė, jog irgi važiuoja į Ubud’ą ir leido mums ją sekti, tai per visokius slėnius, tiltus ir kaimų keliukus važiavome važiavome ir privažiavome garsųjį Ubud’o Beždžionių mišką.

Mums tik nulipus nuo motorolerio iškart prisistatė pora šio įžymaus parko eksponatų ir atėmė vandens butelį. Tada viena šoko ant mano kuprinės ir ištraukė lietpaltį. Pasirodo, beždžionės vaisius užuodžia iš 30 m. atstumo, taigi žinojo, kas mano kuprinėje ir ėmė ją atseginėti, kol aš ją dar tebeturėjau ant savo kupros. Nusiėmiau kuprinę, norėdama ištraukti tuos vaisius ir atiduoti prižiūrėtojui, tačiau beždžionės parodė savo dantis ir pačios išsitraukė, ką norėjo, ir užsiropštusios į medį dorojo.

Po šito incidento man nebebuvo taip jau labai smagu vaikščioti po tą beždžionių mišką, nes labai jų prisibijojau.

Šiaip beždžionės super mielos, tik reikia turėti omenyje, kad jų parke labai daug, ir jos žino, jog plastikinis maišelis reiškia maistą, todėl jeigu joms matosi kažkoks plastikinis maišelis, tai jos ir patikrina, ar ten yra to maisto, ar nėra. Tik reikia nepamiršti, kad ir kiek mielos tos beždžionės bebūtų, jos visgi laukiniai padarai, ir net patys prižiūrėtojai jų neliečia, nes niekada nežinai, kada jos gali ant tavęs supykti. O tarpusavyje jos pykstasi labai dažnai, ir gali ištisai stebėti kovas.

Ypač piktos beždžionės - mamos.

Va kokie draugiški santykiai

Beždžionė graužia mano vaisius.

Neretai Balyje galima pastebėti statulas, aprištas baltai-juoda marška. Tai simbolizuoja ‘yin-yang’ jėgų pusiausvyrą (na bent jau mums taip gidas pasakojo).

Aš atsigavau nuo streso tik tada, kai jau galų gale buvome pakankamai nutolę nuo to beždžionių miško ir važiavome į pirmą dieną taksisto rekomenduotą gatvę apsistoti Ubud’e - Jelan Kajang. Iš pradžių tai šita gatvė mūsų nenudžiugino, nei pasiūlymais, nei kainomis, tačiau pravažiavę, radome užrašą ‘jelan Kajang 23: homestay’ ir ten nusukę radome patį gražiausią kambarį, su terasa ir štai tokiu vaizdu:

Su karštu dušu, pusryčiais, ir visa tai už 15$!! Be to, dar gavome savo mėgstamiausios ‘Kopi Bali’ kaip pasveikinimą atvykus.

Draugas buvo peršalęs, saulė stipriai kepino, taigi tiesiog sėdėjome terasoje, žiūrėdami į palmes, ir skaitėme knygas - kiekvienas savo. Laukėme, kol sutems, nebebus taip karšta, ir galėsime eiti į turgų pirkti suvenyrų. Va čia buvo mūsų apmaudi klaida - kadangi turistų nedaug, turgus tik sutemus užsidarė, taigi suvenyrams liko tik vienas supermarketas, bet mes jame radome visko ir nesiskundėme. Tik labai gaila buvo, jog nenusipirkau nieko iš sidabro dirbinių, nes turguje buvau mačiusi labai labai gražių papuošalų su visokiomis kriauklėmis, akmenimis ir pan.

Kadangi vakare visos šventyklos uždarytos, pasivaikščioti po ryžių laukus irgi neišeina (svarbiausi užsiėmimai Ubud’e - būtent tokie), taigi mes nuėjome į tradicinį balinietišką masažą. Turiu pasakyti, kad nors tai ir yra super pigi paslauga, tačiau visiškai neverta eiti į tradicinį balinietišką masažą, nes tave visą ištepa aliejumi ir tada maigo tas pačias vietas vėl ir vėl ir vėl ir tada mums abiems skaudėjo nugarą dar dvi dienas po to. Žodžiu, nieko gero.

Kitą rytą dar pasimėgavome vaizdu per langą ir pajudėjome link oro uosto. Žadėjome dar spėti užsukti į Padang Padang paplūdimį, kuriame bangos yra pačios pačios aukščiausios, kur susirenka patys kiečiausi banglentininkai pasaulyje ir rodo savo sugebėjimus.

Tačiau labai ilgai užtruko važiavimas iki Kutos - garsiausio Balio kurorto. Kadangi teko pravažiuoti didžiausią miestą Balyje - Denpasar, buvome labai pavargę nuo intensyvaus eismo ir intensyvios nepagarbos kelyje, kai kiekvienas daro kelyje kokius nori manevrus, bet kuriuo duotuoju momentu.

Todėl važiavome tiesiai į Kutą, atiduoti savo motorolerio. Ir labai gerai padarėme, kad važiavome pirma į Kutą, nes tikrai ilgai užtrukome, kol galų gale suradome tą vietą, kur tą savo motorolerį buvome išsinuomavę. Todėl spėjome tik pavalgyti ir važiavome į oro uostą.

Oro uoste pirmiausia atsiėmėme savo didįjį lagaminą, kurio ant motorolerio nebūtume užsikėlę ir buvome jį palikę daiktų saugykloje. Tada radome visus 2 kompiuterius, kur už kosminę kainą galėjome pasinaudoti internetu, bet mums to labai reikėjo, nes Singapūre nebuvome užsirezervavę viešbučio.

Noriu pabrėžti, jog kiekviename oro uoste Indonezijoje, apart to, kad susimoki už skrydžio bilietą, dar reikia susimokėti už aptarnavimą oro uoste. Balyje mes mokėjome apie 3 eurus kiekvienas, nes skridome iki Džakartos, kur sėdome į tarptautinį reisą - iki Singapūro, todėl teko atseikėti po 15 eurų kiekvienam. Aš apie tai sužinojau tik oro uoste, taigi reikėjo greitai suktis, keisti pinigus ir pan. Žodžiu, būtų gerai tai suplanuoti iš anksto ir neišleisti visų rupijų.

Tada galų gale atėjo laikas skristi su savo kiečiausiomis Lion Air avialinijomis.

Įsėdus į lėktuvą radau tokį lankstinuką:

Kas gi parašyta jo viduje? Ogi maldelės visų religijų atstovams, kad lėktuvas sėkmingai nuskristų. Buvo atskirai musulmonams, hinduistams, budistams, krikščionims katalikams, krikščionims protestantams. Žodžiu, kiekvienas gali asmeniškai pasimelsti, nes niekada nežinai, kuo gali baigtis skrydis pigiausiomis avialinijomis Indonezijoje.

Mums gi šis skrydis baigėsi geruoju, taip ir palikome Indoneziją, tikėdamiesi čia dar kada nors sugrįžti.

Rodyk draugams

Mūsų planas buvo aplankyti Git Git krioklius, pravažiuoti sustojant Bedugul, paragaujant ten auginamų braškių, ir iki vakaro nuvažiuoti iki Ubud‘o.

Pirmoji mūsų stotelė - Git Git kriokliai. Tikrai gražu, malonu pasivaikščioti, nebe taip karšta, žmonių buvo nedaug (apskritai, dėl to, kad veržėsi Merapis, turistų Balyje buvo nedaug, tai mums pasisekė). Krioklys gražus, galima dar sustoti prie antro, šiek tiek mažesnio krioklio, jei neužtenka.

Pati gamta taip pat labai graži - tokios beveik džiunglės.

Geriausiai mums patiko ten įrengtas tualetas:

Vaizdai pakeliui į krioklius:

Mažieji modeliai

Vėliau prasidėjo labai stiprus lietus. Visą laiką važiuojant į kalną, motoroleris pradėjo slysti, todėl teko sustoti porą kartų ir tiesiog laukti, kol nustos lyti. Vienąkart sustojome tiesiog kažkieno namuose pasislėpti po stogu, nes tos tropinės liūtys tai tarsi kas kibirą piltų ant galvos. O mes kalnų kelyje - tarp miestelių, todėl nėra kur dėtis, nėra, kur sustoti. Antrąkart sustojome visiškai mažytėje parduotuvėlėje, kur atsigėrėme kavos, nes buvome labai sušalę. Taip pat nusipirkome papają, tokią labai didelę ir už gal 1 lt, tai ją kartu su tos parduotuvėlės šeimininku ir valgėme. (Papajos Balyje LABAI skanios!)

Tada šiek tiek nustojo lyti, mes pajudėjome. Buvome užsispyrę pamatyti du ežerus: Bratan su savo gražiąja Pura Ulun Danu Bratan šventykla ir mažesnįjį - Tamblingan, su savo braškių plantacijomis.

Tačiau kuo toliau, tuo darėsi šalčiau. Dar nepasiekus Bedugul dar kartą teko sustoti “Strawberry stop” - kavinėje, kuri iš šviežių braškių daro visokius labai labai skanius dalykus - mes valgėme blynus su braškėmis ir medumi. Labai labai skanu! Tačiau nusprendėme, kad iki Ubud’o tai tikrai neprivažiuosime, arba privažiuosime pusiau gyvi, todėl nutarėme apsistoti Bedugul - kurorte, įsikūrusiame prie tų ežerų.

Per porą kartų pasisekė rasti ne tokį jau prastą viešbutį: ant kalno, su vaizdu į ežerą:

Ten turėjome netgi vonią su praktiškai verdančiu vandeniu, tai netgi šiek tiek atšilome. Tačiau to pakako Kazimui, jis po šito nuotykio kalnuose lyjant ir pučiant vėjui stipriai peršalo ir kokią savaitę po to jautėsi prastai.

Tik atšilus, pragiedrėjo, išlindo saulutė, tai įkalbėjau Kazimą važiuoti iki tų ežerų. Nupirkome jam megztinį (nes kas galėjo pagalvoti, kad tropiniu klimatu garsėjančiame Balyje gali būti šitaip šalta) ir pajudėjome link minėtos šventyklos, kuri, turbūt Balyje yra pati pati gražiausia:

Šitas medis Balyje yra šventas medis, prie kiekvieno tokio medžio yra pastatyta šventykla ar bent koplytėlė, matėme nemažai žmonių, kurie ateina pasimelsti.

Va taip auga bananai:

Netoli šventyklos yra vaisių turgus, kuris anksčiau vaisiais aprūpindavo visą pietinį Balį. Dabar jis jau nebėra toks didelis, tačiau vaisių gausa didžiulė, tai mes nemažai prisipirkom ir dar nemažai gavome magaryčių ir dar nemažai prisiragavome vietoje. Bet tikrai reikia stipriai derėtis. Iš įdomesnių tai pirkome ‘pasifloros vaisių’ (atrodo, taip vadinasi lietuviškai ‘passion fruit’?), tik jie Balyje yra ne tamsios bordo spalvos, o tiesiog oranžiniai, labai lengvi.

Vėliau ėjome pavalgyti ežero žuvies, kuri, deja, pasitaikė stipriai perkepta, todėl nekantravome grįžti į viešbutį ir pradėti valgyti vaisius ir šviežias braškes. Taigi, kai pamatėme, kad prasideda ceremonija (žr. nuotrauką aukščiau), staigiai susisukome ir išvažiavome, nes iš anksčiau jau turėjome patirties.

Rodyk draugams

Atsikėlę ankstų rytą dar pavalgėme gardžios žuvies ir išvažiavome į didžiausią ir svarbiausią Balio šventyklą - Pura Besakih.

Važiuojant nuo Padang Bai, kelias iki Amlapura taip pat eina pakrante, taigi vis sustodavome pažiūrėti tai pliažo, tai viešbučio, tai dar ko nors. Iš tikrųjų labai gražu, tik paplūdimys nėra geras - smėlis juodas, jo nedaug. Taigi ten įsikūrę viešbučiai stato baseinus ant pačio šlaito, gražu.

Nuo Amlapura toliau reikia važiuoti iki Rendang kaimelio, nuo Rendang jau nusukti į šventyklą. Skaitėme, jog kelio atkarpa nuo Amlapura iki Rendang labai vaizdinga, ir iš tiesų, pamatėme daug mažų kaimelių, kurių kiekvienas labai tvarkingas, kiekvienas namas gražiai įrengtas, dekoruotas, prižiūrėtas, apstatytas statulėlėmis. Kartais sunku pasakyti, ar tai - namai, ar šventykla. Rytais visi vietiniai ištisai šluoja ir tvarkosi.

Mano nuomone, viena tokio tvarkingumo priežasčių - jų tikėjimas. Balyje kiekvieno kaimo gyvenimas grįstas kolektyvine atsakomybe - t.y. kiekvienas yra atsakingas už viso kaimelio gėrovę. Todėl kiekvienas meldžiasi pats sau, kartą per savaitę atliekamos ceremonijos kartu su šeima, o kartą per mėnesį - kartu su visu kaimu. (Čia toks labai supaprastintas paaiškinimas) Todėl, jei tu nepradedi nuo savęs, gali atnešti nelaimę visam kaimui. Taigi moterims apskritai rekomenduojama kuo mažiau palikti namus, reikia jais rūpintis, keliskart per dieną uždegti smilkalus, taip išbaidant negerąsias dvasias ir kt.

Taip pat matėme daug ryžių laukų, kuriuose augantys ryžiai kartais būdavo pilnai prinokę, o kartais tik ką tik pasodinti ar dar sodinami.

Atvykę į šventyklą, susimokėjome už įėjimą, tada mus užpuolė vietinių “gidų” gauja, kurie ėmėsi teigti, jog šventykloje vyksta ceremonija (iš tiesų tai kasdien toje šventykloje vyksta kažkokia ceremonija), todėl be gido galėsime pamatyti labai ribotą šventyklos dalį, todėl būtinai reikia samdytis gidą. Mes ten vos su jais nesusimušėme ir aš pasiūliau susimokėti už ramybę širdyse ir paimti tą gidą. Bet iš tiesų tai visiškai nebūtinga samdytis jokio gido, tik kad ta gauja labai įkyri, o aš nebuvau nusiteikusi kariauti, o gidas negali niekur tavęs įsivesti, į jokias papildomas šventyklos dalis, nes jos yra šventos ir ten galima eiti tik hinduizmo išpažinėjams.

Bet iš tiesų tai mes vis tiek buvome labai laimingi, nusisamdę tą gidą, nes jis angliškai kalbėjo visai gerai ir pripasakojo visokių įdomių dalykų, kurių apie tą šventyklą mes kitaip ir nebūtume sužinoję.

Apsilankę šventykloje dar užsukome į mažą jaukią kavinukę, kur valgėme jau ne jūrinę žuvį, tačiau ežero žuvį, keptą banano lape. Labai labai skanu! Rekomenduojam! :)

Originalus planas buvo važiuoti nuo Besakih šventyklos link ugnikalnio kraterio, ten palaipioti ir pažiūrėti į krateryje atsiradusį ežerą. Tačiau buvo toks didžiulis rūkas, kad ugnikalnio nė truputėlio nesimatė, todėl nutarėme šį planą patobulinti ir grįžti į rytinę pakrantę, tam, kad kitą dieną galėtume toliau važiuoti link šiaurės.

Tačiau šitokio mūsų plano vos nesužlugdė didžiulis kamštis mažyčiame Rendang kaimelyje. Iš pradžių visiškai nesupratome, kaip ten apskritai galėtų būti kamštis. Tačiau nebūtume tikri turistai, jei net kamštyje nebūtume sugebėję aplenkti visų stovinčių mašinų ir prasibrauti į patį kamščio priekį, kur paaiškėjo kamščio priežastis - beprasidedanti viso kaimo ceremonija. Eismo reguliuotojai mums pasakė “rest”, taigi nulipome nuo motorolerio ir atsitraukėme truputį toliau nuo procesijos dalyvių. Pirmiausia ėjo gal 14 mažų mergaičių, dviem eilėm, visos padažytos, aprengtos spalvotais rūbais, besišypsančios ir šokančios.

Po jų sekė gražiai baltais rūbais padabinti jaunuoliai, kurie taip pat ėjo dviem eilėm, o per vidurį ropojo žmonės transo būsenoje - rėkdami ir šaukdami, kartais besimušdami. Žodžiu, besielgdami kaip beždžionės, nes, pasirodo, jog toje šventykloje ceremonijos atliekamos praktikuojant transo būseną, taigi šventykloje gyvenanti dvasia gali įsikūnyti į bet kurį procesijos dalyvį.

Taigi kartas nuo karto po tų vaikinų sekančioje pasipuošusių kaimo gyventojų minioje pasigirsdavo riksmas, tada aplink jį esantys išsiskirstydavo ir sargybiniai išvesdavo keturiomis ropojantį žmogų prie kitų į transą panirusių procesijos dalyvių. Iš galo eina dar viena, speciali grupė žmonių - indonezietiškų būgnų orkestras, kurie muša intensyvius ritmus ir taip dar pagyvina visą procesijos eigą.

Taigi mes kaip tik pataikėme į pačią ceremonijos pradžią, todėl iš arti matėme ją visą iki pat galo. Ir procesija buvo užėmusį visą kelią, todėl mes galėjome važiuoti toliau tik tada, kai visi ceremonijos dalyviai suėjo į šventyklą ir jau buvo visiškai sutemę.

Rodyk draugams

Next »