BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2013

kittokia

Išsikrausčiau

Daugiau nei metus laiko gyvenau va tokiame namuke, šešioliktame aukšte, tiesiai virš Suzhou Creek. Per langą kas penkiolika minučių girdėjau bažnyčios varpus, stebėdavau, kaip kaimynai iš apačios leidžia aitvarus ir pro šalį praskrenda paukščiai. Vaizdo į upę man niekas neužstojo, nors pastaruoju metu buldozeriai ir kranai apylinkėse lankosi vis dažniau, kol čia gyvenau man ramybės jie dar nedrumstė. Langai į pietus šildė žiemą, vėjas nuo upės vėsino karštą vasarą, o tokiame aukštyje nebuvo ir uodų - tiesiog ideali vieta gyventi. Jautiesi tarsi Europoje - ir remontas padarytas, ir sienos gana storos, ir kondicionierius veikia, ir jokie gyvūnai (apart mano pačios katino) su manimi butu nesidalina. Bet visada anksčiau ar vėliau ateina laikas permainoms, tai birželio pradžioje suradau labai malonią mergaitę serbę, kuri mano buvusį butuką įsimylėjo ne mažiau nei aš, perrašiau kontraktus, ir išsikrausčiau.

Vienas dalykas, kuris man kurė stabilumo jausmą Šanchajuje - ir buvo šis butas, ir žmonės, dirbantys aplinkui. Tie, kuriuos matydavau kasdien, kurie man šypsodavosi ir dovanodavo šiek tiek daužtą obuolį arba dar vieną puodelį sriubos. Prieš išsikraustydama prasiėjau paskutinį kartą ir nufotografavau man įsiminusius veidus. Deja, Kinijoje viskas sparčiai keičiasi, ir mano mėgstamiausių žmonių tądien gatvėje tebuvo likę keli, bet ir to užteks atsiminimams.

Čia - mano vaisių pardavėja. Visuomet sakydavusi: ateik kitą savaitę, turėsiu braškių. Arba šitie mango brangūs, bet anie daug skanesni - ir paskanausi, ir sutaupysi.

Du mano mėgstamiausi restoranėliai kątik užsidarė. Viename su lietuvaičiais gliaudydavome vėžius, užsigerdami alumi. O kitame nuolat pykdavausi su šeimininku, mat jis tai iš mano lėkštės gamindamas paragaudavo, tai ryžius paduodavo po valandos, tai kainą nedraugišką sakydavo. Bet buvo taip skanu, kad pareidavau dar ir dar kartą.

Gatvėje buvo kelios daržovių parduotuvės. Vienoje kartą mažą svogūnėlį įsigijau už kelis litus, nuo to laiko ir nebeparėjau. O į šitą parduotuvėlę užsukdavau nuolat. Kartą buvau net pakviesta su šeima pavakarieniauti, nes užsukau kaip tik tuo metu, kai mama ruošė žuvį. Deja, šiandien tie gerieji žmonės jau sugrįžę į savo gimtąjį miestą Šandong’o šiaurėje, o jų vietą perėmė nauji, bet lygiai taip pat besišypsantys, šeimininkai.

Šitai tetai patikėdavau savo garderobą. Prieš mėnesį jai buvau itin dėkinga už tai, kad per mažiau nei valandą susiaurino mano vakarinę suknelę ir į balių galėjau eiti dailiai pasipuošusi.

O čia - mano mėgstama pusryčių vieta. Teta kepa blynus, ant jų deda kiaušinį, pabarsto svogūnų laiškais ir patepa žemės riešutų padažu. Labai skanu, o ir kaina - gal 2 Lt.

Be šitų tetų, buvo ir dar daugiau - tų, su kuriais diskutuodavome apie švietimą Kinijoje, apie tai, kur darbo ieškoti vienos tetos dukrai, apie tai, kiek kas dirba ir kiek kas uždirba, ir, be abejo, apie tai, kur ta Lietuva ir kas tai per šalis (ar labai turtingai ten žmonės gyvena?). Dabar naujoje vietoje iš naujo pažindinuosi su kitokiu - pilnu užsieniečių, komerciniu - Šanchajumi. Žiūrėsim, ką surasiu čia.

Komentarai:

Labai ačiū už gražius žodžius! Stengsiuosi dažniau parašyti. :) Labai malonu.

Rodyk draugams

macao

Kartais (neretai) taip atsitinka, kad norisi pabėgti iš Kinijos, bent trumpam atsiplėšti nuo 24/7 girdimo triukšmo, įkvėpti grynesnio oro gurkšnį, ir tiesiog pailsėti. Tokį stiprų poreikį išgyvenau ir aš, prieš lygiai mėnesį ir esu labai dėkinga savo tėvams, kurie mane palaikė ir padovanojo man Macao get-away!

Internete pavarčiau geltonų namų ir gražios architektūros, tuščių gatvių nuotraukas, ir supratau, kad Macao - ta vieta, į kurią man būtinai reikia važiuoti :) Taigi nusipirkus bilietus po kelių dienų ir išskridau. Visiškai nesiruošiau, nusileidus dar nežinojau nei kur apsistosiu, nei kur eisiu ar važiuosiu, todėl vaikščiojau ir autobusais važiavau tiesiog iš intuicijos. Tai ir visą mano kelionę geriausiai gali nupasakoti nuotraukos, nes vaikščiodama negalvojau nei apie miesto/valstybės pajamų šaltinį (kazino), nei apie jo istoriją (portugalijos uostas, piratai, etc.), o tiesiog šmirinėjau aplinkui ir ilsėjausi.

Aišku, su geru oru man “sekėsi” - tačiau oro prognozę mačiau iš anksto, todėl į 30+ laipsnių karštį atvykau su botais ir galėjau džiaugsmingai šoliuoti per balas net lyjant.

Labiausiai man patiko tai, kad miestas yra tiek kiniškas, tiek europietiškas. Ir eidamas gatve staiga tiesiog patenki į Europą, o paskui ir vėl sugrįžti į Kiniją.

Garsiausias Macao monumentas - Šv. Pauliaus katedros fasado griuvėsiai.

O už trijų minučių esančioje gatvelėje - nei turistų, nei žmonių, tik paprastas, bet labai gražus gyvenimas: su žmonių auginamais vėžliukais, paukščiukais ir daugybe augalų.

Portugalai Macao pavertė tikra krikščionybės sostine Azijoje, bažnyčių turbūt ne mažiau nei Vilniuje. Kartais labai pasiilgstu mūsų bažnyčių - juk bene visas išvaikščiojau mokydamasi gidų kursuose. O Šanchajuje bažnyčios šaltos, jų sienos tuščios, o vietiniai kinai neturi išugdytos pagarbos maldai, todėl kartais bažnyčioje jautiesi kaip “ant praėjimo” - žmonės stumdosi, garsiai šnekučiuojasi, ir nelabai žino, ko ten atėjo.

Kažkada turėjome labai įdomų pokalbį su australu budistu vienuoliu Zhi Sheng, kuris sakė, kad užsienyje budizmas dar neprigijo vien todėl, kad nėra nė vienos budos, kuri būtų užsienietiškų veido bruožų. Juk buda - tai tik įvaizdis, todėl labai keista, kad vakariečiai budą vaizduoja kaip azijietį. Vaikščiodama po muziejus Macao galvojau, kad krikščionybė turbūt irgi yra panašioje padėtyje, nes visos statulėlės įkūnijo vakarietiškų bruožų šventuosius.

Štai čia yra biblioteka. Su specialiai sukurtomis erdvėmis pavėsyje, vijoklių arkadomis ir geltonomis sienomis. Jei Šanchajuje būtų tokia biblioteka - turbūt vien ten ir mokyčiausi.

Vienas dalykas, ko labai labai pasiilgstu Šanchajuje - tai jūra, juk pati esu klaipėdietė. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl norėjau į Macao, o ne kur kitur. Taip ir sėdėjau prie jūros valgydama egg tart’ą ir stebėdama besimaudančius filipiniečius.

Keistas dalykas apie Macao - tai, kad hosteliai egzistuoja tik 2, ir būtina bent 10 d. prieš prašyti leidimo apsistoti hostelyje, kitaip būtina imti viešbutį. Man taip ir teko padaryti. Kadangi tuo metu buvo darbo dienos išeiginės, kainos buvo pakeltos ir už tokį dailų keliasdešimt metų nerestauruotą kambarį man teko “pakloti” apie 140 Lt už naktį.

Komentarai:

Tai kad Macao tokio dydžio, kaip Vilnius. Daug turistų, kazino ir visas su tuo susijęs verslas. Bet žmonės visai malonūs, šypsosi, tai gal nėra taip blogai ten gyventi. Nustebau tik dėl to, kad paprasti žmonės gyvena labai paprastuose butukuose, kasos aparatai senoviniai, daug kas nerestauruota. Tai gal 7/10.

Rodyk draugams