BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gruodis, 2012

Mano draugas pasidalino viena istorija.

Kartą gyveno toks imperatorius, kuris labai mėgo valdžią. Jo valdžia turėjo būti absoliuti, todėl karvedžiui besirengiant mūšiui, imperatorius paruošdavo detalų mūšio planą ir ne tik neleisdavo karvedžiui nukrypti nuo plano, bet kartu su juo pasiųsdavo dar ir seklį, kuriam buvo įsakyta nužudyti karvedį, jeigu šis sugalvotų nepaisyti imperatoriaus įsakymo. Karvedys neabejojo imperatoriaus teisumu ir vykdydavo jo nurodymus, kol kartą į pulką nepateko priešo seklys. Šis sužinojo imperatoriaus paruoštą planą, ir mūšiui prasidėjus vis užbėgdavo karvedžiui už akių. Karvedys suprato, kad jeigu laikysis imperatoriaus įsakymo - tikrai mirs, o jeigu nesilaikys ir bandys gintis kitu būdu - taip pat bus nužudytas, bet taip bent jau jo kariai turės viltį išgyventi. Taigi jis ėmėsi kitos strategijos ir ne tik kad nenumirė kovoje, tačiau mūšį laimėjo ir priešus sutriuškino. Grįžus į rūmus imperatorius jam tiesiog nieko nepasakė.

Mano draugas, kuris ir pats yra kinas, sakė, jog šią istoriją turėtų žinoti kiekvienas, norintis išlaikyti egzaminus Kinijoje, ir jeigu kinai viršininkai dažniau skaitytų savo šalies istoriją ir iš jos mokytųsi bei nebedarytų praeities klaidų, tai šalies ekonomika suklestėtų, politika pagerėtų o ir šiaip gyvenimas pagražėtų. Jis komentavo, kad karvedžiui pasisekė, nes kiti imperatoriai dar ir užsitikrindavo, kad visa kariuomenė klausytų tik jo vieno, o ne mūšyje turinčių vadovauti karvedžių. Ir viskas dėl valdžios troškimo.

Rodyk draugams

Menininkės Yang Liu darbas, rodantis reliatyvią viršininko poziciją Kinijoje ir Vokietijoje

Mieste su tūkstančiais galimybių, radau sau darbą su vaikais ir su viršininke kine. Kas čia tokio, kad viršininkė - kinė? Sakysim, pavyzdys iš kasdienybės:

Lyjant stipriam lietui, viršininkas (įmonės savininkas) stovi po stogeliu, o generalinis direktorius kaip didvyris bėga į lietų ieškoti taksi. Taksi per lietų rasti net Šanchajuje nelengva, bet šefo noras - tai besąlygiškas įsakymas, ir nesvarbu, ar nemoki, ar nenori, ar nepriklauso - reikia vykdyti, iškart. Generalinis direktorius, radęs taksi, atveža jį priepat viršininko kojų, kur jis patenkintas įlipa ir nuvažiuoja.

Nebūtina laukti tokių kraštutinių situacijų. Mano viršininkė sprendžia kokia spalva spausdinti sąskaitas-faktūras ir piktinasi, barasi, jeigu atspausdinama kita spalva. Vėliau valandą pamokslauja, kaip yra būtina prieš ką nors darant tris kartus pažiūrėti ir kitąkart taip nesuklysti.

Kinai mėgsta užsieniečius, negaili ir jiems mokėti. Jie sako: “Nori pas mus dirbti? Priimk mūsų taisykles, ir mes tau duosime viską.” (Išskyrus sveikatos draudimą, laisvus savaitgalius ir apmokamas atostogas.

Jeigu nori turėti asmenines pareigas su kažkokia atsakomybe ir viena kryptim tobulėti - tai tik tavo “ego” atspindys. Kompanija yra “mes” ir tu turi daryti viską, kas kompanijai yra geriausia, pamiršdamas save. O kas kompanijai geriausia? Be abejo - tai, ką viršininkas liepia.

Tai va, suprasti kinų kultūrą yra viena, o priimti kinų kultūrą turbūt man dar nepasiekiamas dalykas.

Pritariu abiems komentarams:

Taip, čia kitaip :) O atsidavimas čia suprantamas vėlgi - kaip atsidavimas viršininkui. Kadangi labai plona, beveik nematoma riba tarp asmeninio ir darbinio, privataus ir profesionalaus, kadangi daugiausia verslo daroma su draugais, per draugus ir pan. Geras pavyzdys būtų Šiaurės Korėjos lyderio supratimas tenykštėje visuomenėje, tik va viršininkas šiek tiek mažesniame mastelyje.

Rodyk draugams