BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2012

Kartais pasitaiko :)

Straipsnį skaitykite čia. Gal ir ne pats blogiausias straipsnis apie emigrantus gavosi, bet vis tiek linksmiausia tai ne straipsnio bendroji dalis, o komentarai! :)

Anksčiau apie mane rašė čia ir čia.

Audrone, labai Jums ačiū! Kaip gyvenate? Ar stovyklaujate šiemet?

s-j, ačiū už pastabą, atrodo, pataisiau :)

Rodyk draugams

Keliaujant vienam pačiam smagiausia ir įsimintiniausia kelionės dalis būna ne kažkokie nauji pastatai ar istorinės vietos, bet naujai sutikti žmonės. Šįkart geraširdžių, ilgam atmintyje išliksiančių, žmonių sutikau kaip niekada daug. Tik atvykus į Ordos, patį turtingiausią miestą Kinijoje pagal BVP, tenkantį vienam miesto gyventojui, jau lėktuve susipažinau su gražia moterimi ir jos dukra. Nusileidus lėktuvui mane pasitiko pats mokyklos direktorius ir plačiai besišypsanti anglų kalbos programos koordinatorė, laikiusi didžiulį užrašą su beveik teisingai parašytu mano vardu ir pavarde. Iškart važiavome susipažinti su mano mokinukais, bene pirmąkart iš arti mačiusiais baltaveidę “mokytoją” - Liną laoshi.

Dažnai galvoju, kad būtų įdomiausia blog’e rašyti apie išgirstas kitų žmonių istorijas, kadangi mažai pažįstami žmonės dažnai papasakoja pačių neįtikėtiniausių dalykų. Sakysime, šios koordinatorės tėvas prieš metus pasimirė, jai teko nutraukti studijas Kanadoje, grįžti, įkeisti butą, įkeitus butą išvažiuoti nebepavyko, todėl ji dabar gūdžiame kaime (kultūrine prasme) dirba be išeiginių, o galbūt ir be tikslo. Todėl jos istorija būtų apie žmogaus optimizmą, kantrybę ir norą išgyventi. O labiausiai - norą sukurti savą, gražią šeimą.

Kita istorija - moters, vardu “jūra ir debesys”, galbūt pavadinsiu ją tiesiog kiniška Jūrate. Jos mergaitė - drąsiausia ir labiausiai besišypsanti mergaitė, vardu Tiantian  (”ramybė”). Taigi Jūratė sakė, jog vieną dieną kartu pavakarieniausime, tačiau vos pasibaigus pamokoms ji manęs jau laukė prie mokyklos vartų ir nusivežė tiesiai pas jos vyro seserį į namus. Vakarienėje dalyvavo ir močiutė, ir senelis, ir kaimynai, ir vaikai. Vyresnioji mergaitė grojo tradiciniu mongolišku instrumentu Matou qin (”arklio galva su stygomis”, pavadinimas kilęs dėl to, kad kažkada kažkuris mongolas, negalėdamas atsisveikinti su brangiausiu savo turtu - arkliu, tiesiog iš arklio odos ir kaulų šį instrumentą ir pagamino), kol vyresnieji gėrė kinišką ryžių degtinę, o moteriškės man į lėkštę krovė kiekvieną iš penkiolikos patiekalų. Jūratė man vėliau sakė, jog gyvena ramiai, tačiau nori pasidžiaugti. Kai nori pailsėti, tiesiog uždaro savo parduotuvę ir nueina su draugais pavalgyti ar išgerti (taip, ji nueina išgerti, o vyras po to ją antrą valandą parsiveža namo, ir taip, ji irgi kinė). Vyras atsikraustė į Ordos prieš 20 metų, kai ten testovėjo viena krovininių traukinių stotis. Su vyru jie buvo supažindinti, kaip mačiau, piršlybos puikiai pavyko, duok Dieve kiekvienam tokios paprastos šeimyniškos laimės.

Vėliau netikėtai gavau išeiginių, kadangi viena mokytoja staiga išėjo iš darbo. Galvojau, galvojau ir išvažiavau į Vidinės Mongolijos sostinę Hohhot. Ten mane jau stotyje pasitiko du visiškai jauni, mongolų tautybės jaunuoliai, kuriuos vakarą prieš tai užkalbinau Couchsurfing. Jie visą dieną mane vedžiojosi po visą miestą, rodė visus apleistus kiemelius ir kitus neatrastus užkaborius. Vieno iš jaunuolių - Mogloro - močiutė yra buvusi Vidinės Mongolijos vadovė, tai ji buvo draugė su Zhou Enlai ir pažinojo netgi patį Mao Zedong’ą; o jo senelis viename Vidinės Mongolijos vienuolynų yra gyvoji Boddhisatva (o, kaip norėčiau ateityje jį aplankyti!). Todėl su juo kalbėjome apie autoritetus ir jų prasmę, apie močiutės keliones per dykumą, kai po tokių kelionų net kupranugaris pasimirdavo, kalbėjome apie mongoliškas tradicijas ir apie jo tėvo priešinimąsi mudviejų bendravimui. Todėl jei rašyčiau šio žmogaus istoriją, rašyčiau apie tai, koks stiprus noras yra pažinti pasaulį, nors labai tikėtina, kad šis žmogus per visą gyvenimą savo namų ir nepaliks. Rašyčiau apie jo gerą širdį, kai jis atnešė man gimtinėje pagamintų mongoliško sūrio ir jogurto, ir apie tai, kaip jis už savo paskutinius kelis pinigėlius pirko man tradicinę vietinę bandelę - beizi - norėdamas parodyti svetingumą.


Keliaujant vienai nesinori užsidaryti tarp keturių viešbučio sienų, todėl specialiai pasirinkau patį pigiausią hostelį, galvodama, kad vakare turbūt visi susėdę keliautojai prie alaus bokalo turės papasakoti daugybę istorijų, ir taip pasisemsiu naujų idėjų kelionėms. Realiai sutikau tik vieną tokį keliautoją, bet ir jo istorijų užteko su kaupu. Jis man paliko labai dviprasmišką įspūdį - iš vienos pusės, buvo įdomu klausytis, kaip jis rašo straipsnius Telegraph ir kuria Lonely Planet apie Kiniją (tuo tikslu jis ir buvo atvykęs į Vidinę Mongoliją - surinkti medžiagą), bet iš kitos pusės, aš supratau, kad net aštuoneri metai Kinijoje žmogaus nepakeičia. Kilęs iš Didžiosios Britanijos, šis vyras stebėjosi, kaip per penkis tūkstantmečius Kinija taip ir neišsivystė iki tokio lygio, kad joje galėtų klestėti demokratija, sakėsi nebegalintis sulaukti, kol iš šios šalies išvažiuos ir parašys tą skyrių apie Vidinę Mongoliją (jau Lonely Planet tai jis tikrai rašo patį paskutinį kartą)… O blogiausia, kad jis nė nekalbėjo kiniškai. Na gerai, mokėjo kelis žodžius, bet iš tokio mokėjimo ir iš to, ką aš mačiau, supratau, kad tie lankytini objektai, atsidūrę Lonely Planet, yra visiškai atsitiktiniai, o parinkti “geriausi” restoranai yra turbūt hostelyje parekomenduoti vietinių darbuotojų vien dėl to, kad jie įsikūrę netoli hostelio ir dar tame pačiame hostelyje reklamuojasi. Bandė šis žmogus mokyti mane apie tą gyvenimo prasmę ir apie tas - pačias geriausias - Anglijos žmonių vertybes, tačiau juo aš neįtikėjau ir šitos “tiesos” tėra dar viena mano išgirsta istorija.


O kol sėdėjau parkelyje ant suoliuko, prie manęs priėjo du jaunuoliai. Vieno jų svajonė - Europoje, o kito - Amerikoje. Nors daugiausia su manimi kalbėjo negalintis nė sekundėlei sustoti, amerikietiškojo hip hopo paveiktas, ištisai repuojantis kinas, jo draugas mane įkvėpė apmąstymams. Draugas kuprinėje nešėsi blonknotą su savo eskizais, taip pat turėjo kiniškos tapybos ritinėlį. Paprašytas parodyti savo darbus, jis mielai pasidalino, ir tiesiog apgailestavo, kad niekada gyvenime neturėjo galimybės gauti meninio išsilavinimo. Mat tėvai nė mokyklos nebaigę, gyvenantys visiškai paprastai, o šis žmogus juk svajoja apie Italiją, nors ir studijuoja vienoje prasčiausių prof-techninių mokyklų, interjero dizainą. Vėlgi, jeigu pasakočiau apie jį, pasakočiau apie tai, kaip mažai žmogui tereikėtų iki jo laimės - galbūt tiesiog kito, pamokančio ir paskatinančio žmogaus, kuris įkvėptų jį kurti ir neatsisakyti savo aistros (o galbūt ir talento?), bet tolimame Kinijos kampelyje nėra tokio žmogaus, visas gyvenimas - nustatytuose rėmuose. Aišku, ką reikia daryti, ir ko negalima daryti, o kaip tam - kitokiam - žmogui reikia gyventi?

Neringa,

Ačiū už tokį draugišką ir padrąsinantį komentarą. Džiaugiuosi, kad skaityti įdomu, ir manau, kad labai taikliai apibūdinote mano gyvenimą - tikras nuotykis! :) Dėl sutiktų žmonių svajonių - taip, ir aš linkiu jiems visokeriopos sėkmės, tik, deja, žinau, kad labai maža dalis tų svajonių išsipildys.

s-j,

Kaip smagu, kad skaitote ir pakomentuojate! Ačiū už gražius žodžius. Ilgai galvojau, kad reikėtų įvesti kažkokią tvarką šitame blog’e - redaguoti įrašus, juos publikuoti tam tikromis savaitės dienomis, kad žmonės žinotų, kada įrašą bus galima rasti. Tačiau galvoju, kad tokia truputėlį netvarka tiek su įrašų turiniu, tiek su įrašų dažnumu atspindi mano dabartinį gyvenimo ritmą - kiekviena diena kaip staigmena. Taigi ir neapsimetinėsiu, kad viskas labai tvarkinga :)

Dėl mūsų plaukikės - labai džiaugiuosi, kad Lietuva “alpsta”, nes Anglijoje žmonės net nežino, kad p. Meilutytė yra lietuvė. Manau, kad už savo ryžtą ir sunkų darbą ji tikrai nusipelno daug dėmesio ir palaikymo. Labai sunkus sportininko gyvenimas - kelios sekundės lemia viską, tai automatiškai ir tokio veiksmo atogarsis yra trumpalaikis, bet labai stiprus.

Dėl Relax FM - prajuokinote, mano balsą prieš kelis mėnesius ten buvo galima girdėti gal keturis kartus. Esu girdėjusi ir labai įdomių istorijų, o Gabija man pasirodė labai besistengianti ir tikrai įdomius klausimus ir temas formuluojanti žurnalistė. Ačiū!

Papildymas:

Dėl radijo-nesu girdėjusi jokių kitų laidų, apart savo :) Pačiai savęs pasiklausius, atrodo ir balsas toks keistas, ir kalbos maniera įdomi, atsimenu gana stipriai slogavau, kosėjau ir dar prikimusi buvau, tai tikrai įdomus nuotykis :) Na, o dėl kitų laidų - net nežinau, ką pasakyti, džiaugiuosi, kad apie Kiniją girdima daugiau, ir kad žmonės jos taip, kaip prieš kokius penkis metus, nebebijo.

Dėl plaukikės - nelabai žinau tų dalykų. Tiesą sakant, nelabai seku tuos įvykius, apart olimpiados atidarymo ir žaidynių su Nigerija, nieko daugiau ir nemačiau. Bet atsimenu, dar iš mokyklos laikų buvo toks pasakymas arba “mes laimėjom” arba “tie durniai pralošė”. Tai gerai, kad šįkart laimėjo, yra kuo pasididžiuoti :)

O dėl plaukikės -

Rodyk draugams