BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2012

kittokia

Guangjue šventykla

Laisvalaikiu kartais patikrinu kelionių pasiūlymus, skirtus būtent užsieniečiams. Į visokias visiškai atokias vietas juos veža privatūs gidai, samdomi vertėjai. Kartais tos vietos tikrai pasirodo besančios nuostabios - tokiu būdu radau Weizhou salą, į kurią buvome nuvykę su tėvais (čia ir čia), šiek tiek kitokiu būdu, bet taip pat internete sužinojau ir apie Nanji salą (skaičiau vieno anksčiau Kinijoje gyvenusio užsieniečio blog’ą), o kartą atsitiktinai suradau štai tokį tinklalapį: T’ai Shen Centre for Mindfulness, Happiness and Healing. Paskaičiau, pagalvojau, kad vėl komercinė šventykla turistams reklamuojasi ir pati pamiršau.

Neilgai trukus, kaip matote, visgi susigundžiau, ir išvykau į savaitgalio meditacijos užsiėmimus, kartu pasiėmusi kitą Šanchajaus lietuvaitę Liną. Nieko stipriai nesitikėjau, netgi šiek tiek pergyvenau, kad bus kokia nors sekta ir atims paskutinius pinigus, privertę klausytis populistinio tipo pamokslų. Atvykome iš Šanchajaus į Lin’an (autobusas, 3 val., apie 80 RMB, paskambinus telefonu bilietus gali pristatyti į namus), kur mus pasitiko specialiai užsakytas mini autobusiukas ir net angliškai kalbanti australo vienuolio Zhi Sheng asistentė (šitą sužinojau vėliau). Nuo autobusų stoties kelionė iki šventyklos užtruko dar apie pusę valandos, tai iš mažo miestelio atvažiavome į visišką kaimą, kur aplinkui matėsi tik bambukais apaugusios kalvos. Pagalvojau, kad verta buvo atvažiuoti vien dėl tokios tylos…

Mus pasitiko du vienuoliai: įsižiūrėjus į vieną supratau, kad jis besantis užsienietis, o kitas smagiai rūkė cigaretę ir vedėsi mus parodyti mūsų nakvynės vietą (visiškai paprastas kambarys su labai gražia siena ir netgi nuo lubų kabančia lempute). Sulaukus visų meditacinio savaitgalio dalyvių, sulaukėme turo po šventyklą, kur mums australas Malcolm’as (kin. vardas Zhi Sheng) papasakojo visą šventyklos istoriją. Vėliau pavalgėme vakarienę ir susirinkome vakaro meditacijai. Malcolmas visus nustebino - pasirodo, jis buvęs psichologas, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, po truputį atradęs budizmą ir perėjęs į “Tyrosios žemės” (Pure Land) budizmo atšaką tik po ilgų ieškojimų ir asmeninių patyrimų. Apie budizmą jis pasakojo tiek iš savo paties supratimo, tiek remdamasis moksliniais faktais bei tyrinėjimais (pvz. viena jo pristatytos meditacijos rūšis Japonijoje naudojama psichinėms ligoms gydyti, kita - buvusiems kaliniams integruojantis į visuomenę). Kadangi aš daug metų teoriškai mokiausi susijusius dalykus, buvo labai įdomu išgirsti viską iš labai asmeninės perspektyvos.

Lina, Malcolmas ir Lina (aš)

Žmogus tikrai įdėjo visą širdį, bandydamas parodyti visas jo paties išbandytas budizmo praktikas (skirtingos meditacijos, giedojimai, sutros, mokytojo paskaita, qigong praktika, …), kas tikrai tinka visokio plauko žinių visuomenės nariams užsieniečiams. Iš viso savaitgalio supratau tik tiek, kad norėčiau dar kartą nuvažiuoti bent savaitei, nes po šito įvadinio savaitgalio atsirado daug daugiau klausimų, nei atsakymų.

PERSPĖJU: Jeigu sąžiningai vykdysite visą mokytojo sudarytą programą, po tokio pobūdžio atostogų reikės dar vienų atostogų, kol galėsite grįžti ir integruotis į savo kasdienį gyvenimą. Medituoti mokytojas liepė kelis kartus per dieną po maždaug valandą laiko, davė daug namų darbų, tai nepratusiems su savimi eksperimentuoti žmonėms toks poilsis gali būti ir netinkamas. Pastebėjau, jog būdama šventykloje ištisai buvau labai alkana - valgiau tikrai daugiau, nei Šanhajuje - tai turbūt smegenys gerokai padirbėjo, na o grįžus buvau labai pavargusi, užtat daug mieliau atlikau paprastus kasdienius darbus, nuo kurių galbūt prasideda žmogaus paprasta kasdienė laimė.

KOMENTARAI:

ALGdai, budistai mane ir mokė kasdienės laimės, ją atrasti “šioje akimirkoje”, nes ateitis neramina, o praeitis dažną liūdina. Mano nuomone, tokiose meditacijose svarbiausia procesas, o ne rezultatas. Tačiau man asmeniškai didelė nauda sveikatai vien pabūti tyrame ore ir išvažiuoti iš triukšmo ir anglies dvideginio pilno megapolio. Konkretūs rezultatai matosi jau po dienos - žmonės pradeda šypsotis, nustoja skubėti, pradeda pastebėti mažus, džiuginančius dalykus.

Rodyk draugams

Štai tokį paveikslėlį radome internete ir per darbo dienos šventę išsiruošėme pailsėti. Vienas švariausių paplūdimių, gana arti Šanchajaus, susisiekimas visai patogus. Iš Šanchajaus reikia 4 valandas važiuoti traukiniu iki Aojiang, ten sėsti į keltą, keliantį iki salos, ir štai - jau atostogos! Mes taip galvojome, tačiau, deja, kelionė “nuo durų iki durų” užtruko maždaug 10 valandų. Be to, per šias šventes buvo išpirkti visi traukinių bilietai iš Šanchajaus, taigi tas 10 valandų leidome triukšmingų turistų kompanijoje. Išvykus iš Šanchajaus pasidarė ypač blogai: ten - paprasti žmonės kaimiečiai, tai kultūros mažoka, smaginausi fotografuodama ryškiai oranžinius su blizgučiais vyrukų batelius.

Pagaliau atvykus į salą, mus pasitiko dėdė policininkas, paprašė mūsų pasų, viską sutikrino ir liepė nenakvoti žvejų nameliuose. Tačiau visi viešbučiai buvo pilnai išpirkti ir mums nieko kito neliko… Perskambinome visiems salos namelių nuomotojams, tačiau nė vienas nesutiko mūsų - užsieniečių - priimti. Pasirodo, saloje yra karinė bazė, su dideliais radarais, kontroliuojanti Kinijos vandenis (sala - jau pačiame vandenyne, be to gana netoli Taivano), todėl ir užsieniečių lankymasis joje yra labai prižiūrimas. Galų gale radome vieną dieduką, kuris sutiko už 250 yuanių išnuomoti trivietį kambarį dviem naktims.

Kambario tipas - maždaug kaip pas bobutes Palangoje. Tikrai švaru, bet remonto reikėtų. Savininkas mums paaiškino, kad saloje visi namai - žmonėms valstybės skirti, todėl neišduodami leidimai normaliai plėtoti turizmo ir kelti žmonių gyvenimo lygio. Jis pasakojo besąs elektrikas, prižiūrintis visus saloje esančius viešbučius, turintis nuosavą taksi bendrovę ir uždirbantis bent 5000 yuanių per mėnesį. O gyveno jisai tiesiog pirmame namelio aukšte, su dušu tualete, mums sakė, jog yra “paprastas žmogelis”, todėl šitaip jam gyventi yra geriausia: viename viešbutyje turi akcijų, tai pavalgo pietus, kitame viešbutyje ką nors vis paremontuoja, tai visada gauna vakarienę. Va toks ir gyvenimas.

Sala tikrai graži, gyvena paprasti žvejai ir ne atostogų metu čia turbūt neužklysta nė vienas turistas. Paplūdimys gražus, smėlėtas, tik pūtė šaltas vėjas, todėl maudėmės trumpai ir tik kartą. Tačiau ir paplūdimys padalintas į dvi dalis: vienas - viešas, kuriame galima maudytis iki 6 val. vakaro, ir tik nurodytoje linijoje (yra apsaugos nuo ryklių). O kita dalis - jau karinės bazės teritorija. Kažkaip neatkreipėme dėmesio ir nuėjome ten kriauklelių rinkti. Mus greitai “susekė” policija ir švilpukais paragino “nešdintis”, pagailėdami mūsų nesusipratėlių baltaveidžių turistų.

Štai ir visas paplūdimys. Kairėje pusėje - “restoranas”, kuris norėjo mums parduoti žuvytę už 100$, o mes supykome ir ten nebėjome. Radome, turbūt, dar skanesnę žuvį pas maloniausius salos kaimiečius, kurie nors ir ėmė po 10 yuanių už kiekvieną svogūną, tačiau tikrai stengėsi ir kaskart klausė, ar skanu, ar skanu. O skaniausia buvo daržovių natūralumas - užaugę tokioje saloje pomidorai turėjo normalaus pomidoro kvapą, ko mes jau seniai nebuvome matę.

Sala, galima sakyti, padalinta į tris dalis: vienoje dalyje - uolos, galima sutikti saulėtekį; kitoje - paplūdimys; trečioje - uostas. Sumokėjome autobusiukui 40 yuanių kiekvienas, kad pavežtų mus iki tų uolų ir, deja, autobusiuko sulaukėme 1.5 val. vėliau, nei buvome susitarę. Taigi nuvažiavome prie uolų jau prašvitus ir tik įkėlėme koją į gražią teritoriją, prasidėjo baisinga liūtis su žaibais. Spėjome tik kartą nusifotografuoti ir kol mirtinai nesušalome, teko važiuoti atgal.

Uosto teritorijoje pasisukiojome, kol laukėme kelto. Vėlgi autobusiukas, už kurį susimokėjome, nusprendė važiuoti daug anksčiau, nei reikėtų, todėl teko kelias valandas kelto palaukti.

Šioje dalyje matėme labai daug žvejų laivelių, kuriems atplaukus sugautos žuvys bemat išnykdavo va tokiose pakuotėse: žuvį galima namiškiams parvežti gyvą.

Dar matėme moteriškę, renkančią sau pietus (geldeles ar šukutes).

Rekomenduočiau važiuoti ne per atostogas ir net ne savaitgalį. Vietiniai žmonės tikrai geri ir malonūs, tik būtina kalbėti kiniškai, nes užsieniečių ten užsuka tikrai retai.

Rodyk draugams

Su kursioku Diego

Tai Shan vienas iš penkių šventųjų kalnų Kinijoje, šventieji kalnai penki todėl, kad kinams pasaulio kryptys yra penkios (rytai, vakarai, šiaurė, pietūs + vidurys), Tai Shan taip pat vadinami Rytų kalnais. Šie penki kalnai - piligrimystės vietos, kur keliavo net patys imperatoriai, nepriklausomai nuo tikėjimo. Atskirai dar skiriami keturi budistiniai kalnai ir keturi daoistiniai kalnai, kurių vienas tesiekia 284 metrus.

Plačiau apie kalnus - čia.

Panelės rankoje - smilkalai, juos paaukos daoistų dievams šventykloje ant kalno viršūnės.

Čia - pavargę piligrimai. Įkopus į kalną ne kiekvienam užtenka jėgų nulipti, todėl jie tiesiog pasirenka trumpesnį kelią.

Ši nuotrauka - puikus paaiškinimas, kodėl nereikėtų važiuoti į Tai Shan’į švenčių metu ar savaitgaliais.

Va ir visas šimtmečiais apdainuoto kalno grožis

Tradicinė Tai Shan kalno nuotrauka su šventyklėle ant šlaito.

Raudoni kaspinai - sėkmės palinkėjimas. Kiekvienas, lipantis į kalną, turėtų ryšėti po vieną tokį, o užlipus jį galima parišti šventykloje, tokiu būdu visai šeimai užtikrinsi ramybę ir darną. Kai kurie pariša ir po pinigėlį.

Daoistinėje šventykloje beveik ant kalno viršūnės aukojamos aukos.

Ir skamba meditacinė muzika.

Susisiekimas taip pat labai patogus - kalno pašlaitėje - miestas Tai’an, iš kurio stoties iki Šanchajaus greituoju traukiniu - tik 4 val. kelio. Daoistinė šventykla tikrai labai graži, ko nepasakyčiau apie pačią kopimo į kalną patirtį. Be viso ko, norėjome nusileisti funikulieriumi, tačiau paaiškėjo, jog kol lankėme šventyklą ir užkopėme į pačią kalno viršūnę, susidarė 2 val. ilgumo eilė, taigi teko greitai nusileisti. 1.5 km per 40 min. Turbūt galėjome ir greičiau, bet kai kur tiesiog nepavyko įveikti žmonių kamščio.

Rodyk draugams

Next »