BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2012

kittokia

Beihai

Rašiau, rašiau šitą įrašą, o jis kažkokiu būdu ėmė ir išsitrynė.
Tenorėjau parašyti, kad Beihai - Guangxi provincijos pietuose esantis miestas. Beihai nežino ne tik užsieniečiai, bet ir dažnas kinas, manydam1876 m. pasirašyta sutartis tarp Didž. Britanijos ir Kinijos leido J.K. turėti pastovią diplomatinę atstovybę Kinijoje ir po to laiko Beihai atsirado nemažai ambasadų: JAV, J.K., Belgijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos ir kt. Tuo pačiu čia atsirado ir labai graži kolonijinė architektūra, išlikusi iki šių dienų. Niekas neatrestauruota, buvusiose rezidencijose šiandien gyvena labai paprasti žmonės, todėl tas kiniškos kultūros ir vakarietiškos architektūros derinys yra labai žavingas. Juolab, kad čia neatsirado padirbtas vertybes demonstruojančių muziejų ar kičinės renovacijos pavyzdžių. Todėl ši vieta man labiau primena pietryčių Aziją, nei pačią Kiniją. Nors senamiestis nedidelis, tačiau jaukios kavinės, originalių rankų darbo baldų, pagamintų iš egzotiškos medienos, parduotuvės ir daugybė gėlių leidžia čia klaidžioti daugybę valandų. Toliau įdėsiu senamiesčio nuotraukas, kitąkart parašysiu apie kitas vietines įžymybes.
Senoviniai lietvamzdžiai

Rodyk draugams

kittokia

Guilin - Beihai

Štai ir mūsų - keliautojų ir mūsų vairuotojos Lucy nuotrauka.

Ryte atsibudę pamatėme, jog rūkas nesisklaido ir nutarėme važiuoti į Guilin’į pasivaikščioti ir patikrinti, ar iš tiesų tai gražiausias Kinijoje pavasario miestas (taip skelbia kinų propaganda). Pakeliui pamatėme arbatos plantacijas ir užsukome pasižiūrėti, kaip auginama ir ruošiama arbata.

Tai - Guilin herojės Liu Sanjie statula. Vien iš herojės vardo suprantame ją buvus labai paprastą moteriškę, nes iš tiesų ji vardo kaip ir neturi. Liu - tai pavardė, o “Sanjie” reiškia “trečioji sesuo”. Esu rašiusi, kad gana dažnai moterys neturėdavo vardo, tik vaikystės mažybinius vardus. Jos būdavo kažkieno duktė arba kažkieno žmona. Gidė mums pasakojo, kad Liu Sanjie savo dainomis pasipriešino piktiesiems vietos žemvaldžiams, tačiau internete radau visai kitą legendą - jei įdomu, galite paskaityti čia.

Arbatos krūmeliai labai žemi, todėl, kad arbatai renkami tik patys viršutiniai lapeliai. Skinama dviem ar trim pirštais, priklausomai nuo arbatos rūšies. Taip pat priklausomai nuo arbatos rūšies, arbata gali būti paruošiama per dvi dienas, dvi savaites ar dvidešimt metų (kaip pu’er arbata). Geros arbatos paslaptis susideda iš trijų dalių: vietos, kur auga arbatos krūmas, krūmo kokybė ir arbatos paruošimo kokybė. Taigi mano mėgstamas arbatininkas pats važiuoja rinktis skirtingų rūšių arbatos į visus Kinijos pakampius ir pats prižiūri, kaip arbatlapiai paruošiami. Todėl mėgstame arbatą pirkti pas jį ir visada su malonumu klausomės istorijų. Tiesa, nuo vietos priklauso ir arbatos pavadinimas. Jei arbata užauginta ne žymioje vietoje, o šiaip paprastame sklype, tai kaina bus labai nedidelė, nors arbatos kokybė ir labai aukšta. Kaip tik dabar ir geriame “bevardę” žalią arbatą, kuri jau tapo mūsų mėgstamiausia.

Čia - dramblio straublio uola, tapusi savotišku Guilin miesto simboliu. Žymiausias Guilin’io parkas miesto viduryje, kur susikerta dvi upės ir todėl pasak legendų čia tiesiog nepaprastai gražiai atsispindi mėnesiena.

Miesto panorama, atsiverianti nuo “dramblio” galvos. Labai keista, kad tokie maži namukai.

Skrydis į Beihai buvo labai lengvas - tik viena valanda. Nuskridę miegoti dar nenorėjome, tai užsukome į vieną gražiausių mano matytų senamiesčių pavaikštinėti. Mums su mama, kaip ir pernai, pasisekė - vėl užsidarinėjo papuošalų parduotuvė, tai urmu prisipirkome koralų ir perlų.

O štai vaizdas pro viešbučio langą. Garsusis “Sidabrinis paplūdimys”, kurio per rūką, deja, nesimato. Kinai mano, kad tai “number one beach in the world” (Geriausias pasaulio paplūdimys), cha cha optimistai.

Rodyk draugams

Tai - garsiosios kinų ryžių terasos, vadinasi jos Longsheng (drakono nugara). Pasirodo, lietuvių čia jau būta ir, mano nuomone, apie terasas ir šiaip Guangxi provinciją, neblogai papasakota - galite paskaityti. Visos ryžių terasos teužima 6000 kv. kilometrų plotą, iš viso yra trys kaimai: pats neįspūdingiausias - prie įvažiavimo į regioną kaimas Longsheng, šiek tiek toliau - populiariausiasis PingYao, o toliausiai - mūsų aplankytasis DaZhai. Kaip sakė mūsų viešbučio prižiūrėtoja, “PingYao žmonės gyvena turistams, o DaZhai žmonės gyvena sau”. Na, nebuvome PingYao, o DaZhai tąnakt visame kaime liko nakvoti tik kokie 2 korėjiečiai, neskaitant mūsų. Tai nėra ko dėl tų turistų ir gyventi.

Nuotraukose nesimato viso efekto: važiavome gal kokias 5 valandas, kalnų serpantinais, kol privažiavome išvajotąsias terasas, kurių… dėl rūko nesimatė. Tačiau kopėme vis tiek. Įdomiausia buvo, kai jau įkopėme į aukščiausią panoraminį tašką, o ten - “balta balta, kur dairais”, toks tirštas tirštas rūkas. Tik Kinijos vėliava plėvesuoja.

Apsistojome į šį panašiame nameliukyje, kurio niekam nerekomenduoju vien dėl kainos. Tai - brangiausias viešbutis per visą mūsų kelionę, nors vėliau ir keturių žvaigždučių viešbučiuose su vaizdu į jūrą nakvojome. Iš kitos pusės, viešbučio prižiūrėtoja, nors gamina labai skaniai, matosi, yra nelabai patenkinta nei savo darbu, nei darbo lokacija. Ji - šanchajietė, atskrido į “tą kaimą” vien dėl to, kad mes užsirezervavome nakvynę. O mes dar ir su savo vairuotoja atvykome, kuri nusprendė likti kaime nakvoti ir ryte mus nuvežti į oro uostą (ir ačiū Dievui, kitą dieną apvažiavome tikrai nemažai, vis jos dėka). O vairuotoją pakvietėme su mumis pavalgyti, tai ir išlindo visas viešbučio prižiūrėtojos šanchajietiškumas. Juk visi ne-šanchajiečiai, kaip esu rašiusi, yra kaimiečiai. O juk aš suprantu, ką jos kiniškai tarpusavyje kalbasi. Žodžiu, susidūriau su diskriminacija iš labai arti.

Juokingiau buvo, kai mūsų vairuotoja nusprendė su mumis kopti į ryžių terasas, pamiršusi, kad dieną prieš mes trumpam pasivaikščioti išėjome tik penkioms valandoms. Tai po gal 10 minučių ji persigalvojo ir sakė geriau TV pažiūrės :)

Vairuotoja taip pat pasakojo, kad turi seserį, tačiau netikrą. Sesers tėvai ją paliko kitiems žmonėms ant slenksčio, nes norėjo berniuko. O vairuotojos (jos angliškas vardas Lucy) tėvai pasiėmė mergaitę globoti. Šiandien Lucy sesuo žino, kas tokie ją pametę tėvai, su jais retkarčiais susitinka, tačiau tebegyvena su Lucy tėvais ir užsiima namų ūkiu. Lucy retkarčiais žiūrėdama, kaip mes juokiamės mašinoje, grauždami saldžiąją cukranendrę, vis pasakydavo, kokie mes laimingi, kad turime šeimą, ne taip, kaip jos sesuo.

Pati Lucy, kai ji sakė, iš kvailumo anksti susituokė ir susilaukė vaiko, kuriam jau 13 ir kurio mokytojai jai ištisai skambina sakydami, kad vaikas neklauso. Tai mano mama sakė, kad paauglystė sunkus metas, o aš jai atsakiau, kad kai kurios kiniškos taisyklės mokykloje yra tikrai keistos, taigi aš taip pat neklausyčiau. Bet nepanašu, kad ją kažkurios iš mūsų pasakymai paguodė. Dabar Lucy jau išsiskyrusi, pati rūpinasi vaiku ir pastoviai vežioja klientus turistų numintais takais. Džiaugėsi, jog buvome DaZhai, sakė, pati dar nebuvo buvusi.

Tėčiui labiausiai patiko šio kaimo gyventojos, kurios augina ilgiausius Kinijoje plaukus. Tradiciškai jos nešioja visokius sunkumus į kalną, taigi šiais laikais padeda turistams iki viešbučio nusinešti lagaminus.

Štai ir pirmasis bandymas pasiūlyti savo paslaugas, vos išėjus iš automobilių stovėjimo aikštelės.

Pareidamas tėtis visgi davė joms lagaminą panešti, mainais į nuotrauką.

Tiesa, kaime nematėme dirbančių vyrų. Vis moterys - sakė tokie Guangxi provincijos papročiai. Apie tai esame kalbėję su dėstytoju. Mat vyrai visą dieną lošia kortomis, o pareina pavargę, tai moteris po visos darbo dienos savo nuvargusiam vyreliui dar ir vakarienę pataiso - na, ar ne gyvenimas??

Tradiciniai rūbai: sijonas, rožiniai apdarai, ir plaukai surišti taip, kad tik dalis jų matytųsi priekyje.

Rodyk draugams

« Prev - Next »