BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2011

kittokia

Filipinai

Išvažiuoju dviems savaitėms į Filipinus. Grįšiu rugpjūčio 4 d. Geros visiems vasaros !!!!!

Rodyk draugams

Pirmiausia, visiems turbūt jau žinoma, kad Kinijoje leidžiama turėti tik vieną vaiką, nuo pat 1978 m. Taip pat negalima iš anksto sužinoti kūdikio lyties, nes prieš tai visų mergaičių būdavo “atsikratoma”. Šiandien jei tiek vyras, tiek žmona, neturėjo nė brolių nė seserų, jiems jau leidžiama turėti du vaikus.

Norint gimdyti, pirmiausia reikia praeiti sveikatos patikrą, tuomet išduodamas leidimas pastoti, o tada jau galima pastoti. Kai pagimdomas pirmas vaikas, privaloma eiti į konsultaciją dėl kontraceptikų vartojimo. Seniau kaimuose, jei kas turėdavo jau du vaikus, būdavo atliekama sterilizacija: pasirinktinai, arba vyrui, arba moteriai.

Tačiau man pati keisčiausia kinų praktika, kuri jau ne valstybės nurodoma, tačiau yra pasirenkama tiksslingai, savanoriškai, tai yra pirmojo mėnesio po gimdymo “sėdėjimas”, kiniškai “zuo yuezi” 坐月子.

Šios praktikos tikslas - padidinti motinos pieno kiekį ir sustiprinti jos sveikatą. Mėnesį arba du pagimdžiusiai moteriai negalima: valytis dantų, praustis, atsidaryti lango, valgyti šalto maisto ir dar daug daug kitų dalykų. Jai galima tik gulėti lovoje ir duoti kūdikiui pieno.

Šiuo pogimdyminiu laikotarpiu paprastai pasamdoma papildoma slaugė, kuri tai pavalo kaktą rankšluostėliu, tai užsiima kūdikiu. Taip pat yra pogimdyminio laikotarpio centrai, kur nauja mama gali pasirūpinti: subalansuotas šiltas maistas, geresnės sąlygos, nei namuose.

Kinai mano, jog mamytei reikia ilsėtis, negalima skersvėjo (todėl neatidaryti langai), negalima šalto maisto (nes tada senatvėje iškris dantys), negalima praustis (nes tada senatvėje bus kažkokių kitokių ligų/problemų). Ir įdomiausia, kad iki šiol, net tos kinės, kurios ištekėjusios už užsieniečių, vis tiek yra mamų priverčiamos šitaip praleisti pogimdyminį mėnesį, bijodamos tų pasekmių senatvėje.

Tai va, kaip skiriasi šis procesas Kinijoje.

Rodyk draugams

Pastaruoju laikotarpiu buvau ganėtinai užsiėmusi.

Visų pirma, tai jau daugiau kaip prieš mėnesį pradėjau lankyti kiniškos tapybos kursus - tapau kalnus ir vandenis, tradiciniu būdu, ant ryžių popieriaus, kopijuodama pripažintų menininkų darbus. Praėjusią pamoką gal valandą laiko mokiausia kaligrafiniu būdu užrašyti savo vardą, susidedantį iš trijų hieroglifų. Šis menas visai nelengas, dar reikės smarkiai pasipraktikuoti.

Taip pat turiu svečių. Prieš tai priėmiau mane per blog’ą susiradusių keliauninkų iš Lietuvos ekspediciją, kurie buvo tokie geri, kad atvežė menkutį mamos 12 kg siuntinuką mainais į poros dienų “pažintinį turą po Šanchajų”, o dabar pas mane svečiuojasi geriausia draugė su sese.

Su jomis mokėmės Taiči meno: turiu pasakyti, kad tikrai nelengva, bet mūsų instruktorius labai šaunus - buvęs Šaolin’io mokinys, taigi tikras ekspertas, labai geros nuotaikos ir labai mėgstantis pasakoti daug įdomių istorijų. Kalba angliškai! Tikiuosi, kad po poros mėnesių jau bus negėda nueiti į šalia esantį parkelį ir prisijungti prie besipraktikuojančių Taiči.

Taip pat sužinojau, kad visgi stipendiją studijuoti Šanchajaus žymiausiame Fudan universitete gavau. Jau pradėjau nerimauti, susiradau kinų kalbos mokytoją ir tikiuosi per rugpjūtį išmokti labai greitai rašyti ir skaityti, nes neįsivaizduoju, kaip universitete pajėgsiu konspektuoti kinišką medžiagą. Na, bet viskas savo laiku.

O šią savaitę, kol mano viešnios laipioja ant Didžiosios kinų sienos, asistavau ir vertėjavau keliuose labai sudėtinguose verslo susitikimuose. Jie Kinijoje vyksta visai kitaip nei bet kur kitur. Pirmiausia, reikia dviem rankom paduoti savo vizitinę kortelę, įvertinti gautąją ir kartais net trumpai ją aptarti.

Taip pat neretai per verslo susitikimus aptariami visai su verslu nesusiję dalykai, sakysim, abu didžiulių Kinijos įmonių savininkai mielai su manimi dalinosi patarimais, kaip rasti geresnį vaikiną kiną, rekomendavo ieškoti tam tikruose miestuose, pagal tam tikrus kriterijus, gyrė mane už kinų kalbą ir neretai pakomentuodavo, kad aš dabar labai graži, bet turbūt greit baisiai sustorėsiu. Apie tai - labai trumpas mano įrašas. Tiesa, per susitikimus paprastai moterų ir vyrų santykis būna 1:20, tai jiems tokios temos itin patinka, kaip ir mano raudonavimas.

Žodžiu, per tokius susitikimus turi būti pasiruošusi “bet kam”, atsakinėti paprastai, kukliai ir šmaikščiai, greitai reaguoti, mokėti perteikti kinų pasakytas mintis suprantamai vakariečiams. Sakysim, 5 žvaigždučių viešbučio savininkas labai atsiprašė už jo mums pasiūlytus kuklius pietus (patiekta turbūt apie 30 patiekalų, įskaitant kinų ypač vertinamus jūros agurkus, krabus ir kt. jūros gėrybes), kas yra kiniškas mandagumas, tačiau tai išvertus vakariečiai išpūtė akis ir nebežinojo, kaip reaguoti. O reaguoti reikia atsakant “prašau nesikuklinti”, “mes jau draugai”, “elkitės su manimi kaip su šeimos nariais” ir kt.

Nes juk Kinijoje mes visi esame broliai ir seserys. Savitarpio pagalba būtina norint išgyventi tokioje konkurencingoje visuomenėje, su šitiek milijonų žmonių. Po truputį imu pažinti visą ryšių sistemą ir kuo toliau, tuo labiau ji mane žavi, stebina, o kartais ir baugina.

Rodyk draugams

Next »