BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2011

Štai taip atrodė vienas iš paskutiniųjų Kinijos imperatorių.

Sekmadienį, kol draugas filmavosi, aš spėjau apibėgti visus mane dominusius Nankino turistinius objektus: pirmasis kurių - memorialinis muziejus, pastatytas II Pasaulinio karo metu įvykdytam genocidui atminti:

Muziejus - po žeme, pilkas, tamsus. Labai daug temomis sudėliotų eksponatų, video medžiagos. Aprašymai išsamūs ir parašyti netgi teisinga anglų kalba (taip pat ir kinų)! Daug nuotraukų, daug aukų pasisakymų, taip pat ir japonų karo veteranų pasisakymų. Žodžiu, bandomas suteikti įvairiapusiškas šio baisaus karo periodo pristatymas. Muziejus didelis, man jį apžiūrinėjant prireikė ne kartą atsisėsti ir atsigerti vandens, nes viduje tikrai tvyro rimtis ir labai sunkios emocijos.

Lauke, aikštėje, daug simbolikos:

Balti akmenys simbolizuoja žmonių kaulus, nes memorialinis muziejus tikrąja to žodžio prasme, pastatytas ANT vienos iš masinių kapaviečių.

Statula, simbolizuojanti taiką, šalia jos - baltų balandžių aptvaras.

Apibendrinant, labai įdomi vieta istorijos mėgėjams, tačiau jos lankymui reikia ypatingai nusiteikti ir pasiruošti, nes tokios nuotraukos, kaip prapjautas nėščios moters pilvas, kitaip dar ilgai gali persekioti košmaruose.

Tuo tarpu Nankino muziejus man pasirodė nelabai vertas dėmesio, galbūt dėl to, kad pora salių buvo remontuojamos, o kitkas buvo ganėtinai panašu į Šanchajaus muziejų, tik mažiau eksponatų.

Tiesa, vieno eksponato anksčiau nebuvau mačiusi: senoviški nefritiniai šarvai:

Na, o kitas objektas, kurį, deja, pasilikau paskutinį (reikėjo tiesiai važiuoti, po memorialinio muziejaus) - buvę prezidento rūmai. Nuostabus architektūrinis ansamblis Nankino centre, rodantis, kokiose patalpose Kinijai vadovavo garsusi Sun Yat-Sen’as. Gražūs sodai:

Akmenų kolekcija:

Vakarietiškas sodas:

Vaikščiodama, aš galvojau, kaip turėjo jaustis delegacijos, atvykusios iš užsienio, matydamos tokius apartamentus. Juolab, kad šitiek daug skirtingų pastatų ir skirtingų stilių parkelių ir visokių pavėsinių, kur, turbūt vykdavo svarbūs susitikimai.

Takelis į administracinį pastatą

Įdomiausia man pasirodė patalpų minimalizmas ir stipriai prigesintos spalvos. Dominuoja balta, ruda, šiek tiek žalios (lempos). Papildomų baldų ir daiktų - labai mažai, tik reikalingiausia. Konferencijų salė:

Užsieniečiams skirtas susitikimų kambarys - su sofomis, odinėmis.

Taip pat man labai įdomu pasirodė tai, jog kiekvieno ofiso baldai yra visiškai vienodi, nesvarbu, ar tai prezidentas, ar tai aukšto rango administracijos darbuotojas, ar paprastos sekretorės kabinetas. Stalai va tokie:

Kita labai paprasta, tačiau labai kiniška, taip pat labai graži idėja - kiekviename kabinete, be darbo stalo, taip pat yra ir du foteliai su mažu, arbatos staliuku. Manau, svečiui, persėdus prie šio staliuko, sumažėja atstumas, taip pat nebelieka pojūčio, katras iš kabinete esančių, yra svarbesnis/viršesnis, todėl lankytojas jaučiasi geriau, taip, turbūt, galima pasiekti geresnių rezultatų darbe:

Paskutinė mano užfiksuota nuotrauka: batukų kojytėms, kurios dar XX a. pabaigoje kinėms buvo idealas. Niekada autentiškų batukų nemačiau taip iš arti: pasirodo, jie - tokio pat ilgio, kaip mano smilius.

Šiame muziejuje labai plačiai aiškinama apie to meto valstybės santvarką, kas man pasirodė labai įdomu. Apie visas reformas tiek politiniame, tiek socialiniame lygmenyje. Tarkime, tuo metu vyravo “5 yuan” (5 +- ministerijų) sistema, kurių viena buvo “Egzaminavimo ministerija”, kuri ne tik rūpinosi mokslu, tačiau ir visų socialinių garantijų skirstymu, taip pat ir darbuotojų paskyrimu pagal jų kompetenciją. Tai parodo visiškai kitokį valstybės organizavimo modelį, kuris tuo metu laikytas idealu ir bandytas taikyti.

Deja, mano svečiavimosi prezidento rūmuose idilė truko neilgai, nes Nankine žmonės neturėjo EXPO, o prezidento rūmuose daugiausia žmonių - turistai iš gūdesnių kaimų, taigi kai dešimtą kartą šie, per pietus prisigėrę, taigi drąsos įgavę, turistai, pradėjo mane persekioti ir fotografuoti, aš tiesiog apsisukau ir išėjau gerti kavos į Starbucks’ą. Tuo ir baigėsi mano patyrimai Nankine.

Visumoje, buvo puiki savaitgalio išvyka, mane per TV rodys birželio 11 d., būtinai įdėsiu nuorodą į blog’ą.

Rodyk draugams

Tradiciškai, kinai renkasi tokius stalus, mat taip daug patogiau paragauti jų užsakomas dešimtis patiekalų

Kiniškas svetingumas, kaip ir dauguma pasaulio reiškinių, turi tiek gerąją, tiek ir blogąją pusę. Geroji pusė ta, jog jei esi svečiame mieste, jo gyventojas (nesvarbu, kad jis ten atsikraustė tik gal prieš pusę metų), turi tavimi visapusiškai pasirūpinti: visur vežioti, maitinti, girdyti ir visaip kitaip linksminti. Tačiau blogoji pusė tuomet, kai svečių priėmėjas turi reikalų ir tiesiog palieka tave pusdienį laukti jo mašinos servise, nes tuo tarpu jis priverstinai turi nuvažiuoti savanoriškai tvarkyti aplinkos (nemažai kiniškų firmų turi tokias “linksmybes” savaitgaliais). Tačiau jeigu mūsų priėmėjas atvažiuotų į Šanchajų, mes turėtume jį visaip kaip užiminėti. Lygiai tokia pat logika remiasi ir verslo partnerių priėmimas. Kinai gali išleisti apie 10 000 lt per vakarą ir laikys tai investicija į “gražią ateitį”, nes tokią dosnią dovaną priėmęs verslo partneris, negalės pasirašyti kontrakto su niekuo kitu - toks, pusiau slaptas, elgesio kodas.

Taigi šeštadienis prasidėjo dideliais, labai dideliais pusryčiais. Vėliau pusdienį pralaukėme, kol mūsų priėmėjas atsilaisvins, tačiau smagiai pliurpiau apie visokias įdomybes su vyručiais, o tada jau mes su draugu buvome nuvežti (visi kiti pasirinko “pamiegoti”) pasivaikščioti į Ming laikotarpio buvusių rūmų parką (nerekomenduoju, nieko gero), tik graži miesto siena:

Na, o po to patraukėme prie Konfucijaus šventyklos.

Nankine man ypatingai patiko taksistai - visi labai draugiški, mums be perstojo pasakojo apie vietinius skanėstus ir įdomybes. Reziumuojant: “žiūrėkite, kur ilga eilė, vadinasi, maistas ten skanus”. Vietiniai delikatesai: “ryžių makaronai su anties krauju” ir “smirdantis tofu” bei “vandenyje sūdyta antis” (kuri iš tiesų kilusi iš Ningbo).

Prie Konfucijaus šventyklos buvo labai mielas kiniškas šurmulys ir daug vietinių užkandžių, kas labai patiko mano draugui kinui, tai taip ir prasivaikščiojome, ragaudami. Kitas vietinis džiaugsmas - “lietaus gelės akmuo”, kuris turi labai daug spalvų. Iš jo pasidarėme po kinišką vardinį štampą. Per dvi valandas sutikau gal tris užsieniečius, kas man pasirodė labai labai keista.

Kelios akimirkos:

Kaip ir minėjau - gražus, kiniškas miestas.

Prasivaikščioję patraukėme jau mūsų laukiančios vakarienės, kur suvalgiau gal 50 vėžių (paruoštų aštriame, labai gardžiame padaže).

Tik vakarienės metu pagaliau kinučiai išgėrė po porą butelių alaus ir pradėjo nesidrovėti su manimi bendrauti. Tada paaiškėjo, kad juos labiausiai domino mano tikėjimas, kad juos labiausiai slegia tuoj planuosiamas nėštumas (visi stengiasi gimdyti ateinančiais, drakono metais) ir kaip jie džiaugiasi turėdami tokią nuostabią progą šitaip išgerti su draugais.

Na, o pabaigai - klausimas skaitytojams: kas čia?

Rodyk draugams

Nuotraukoje - priežastis, kodėl praėjusį savaitgalį atsidūriau Nankine. Šie vyručiai filmavosi mano jau minėtoje laidoje, o aš, kadangi jau buvau pakviesta, nuvažiavau palaikyti draugo (baltais marškiniais, pats dešiniausias) ir apžiūrėti miesto, į kurį seniai, labai seniai norėjau nuvažiuoti.

Atvažiavau penktadienį vakare, grįžau namo - sekmadienį, nors ir norėjosi užsibūti ilgėliau, tačiau praėjusią savaitę praleidau komandiruotėje tropinėje saloje - Hainanyje, todėl būtinai turėjau grįžti, bet apie tai vėliau.

Nankinas - buvusi Kinijos sostinė, labai skaudžiai nukentėjusi per II Pasaulinį karą, kai japonai išžudė apie 300 000 žmonių ir išprievartavo turbūt panašų kiekį kinių moterų. Apie tai yra parašyta ne viena stipri knyga, aš asmeniškai skaičiau “The Rape of Nanking”, parašytą Iris Chang. Rekomenduoju, nors kartais tikrai sunku skaityti, tačiau visi kinai mokykloje yra mokomi šių dalykų ir kasmet apie tai rašo bent po vieną rašinėlį, todėl perskaičius paaiškėja kinų požiūrio į japonus priežastys ir pagrįstumas.

Tačiau šiandien nuvykus į Nankiną, jeigu nelankysite specialiai minėtam genocidui atminti pastatyto muziejaus, labai sunku įsivaizduoti, kaip nukentėjo miestas ir kad po karo ten nebuvo likę nė 1 mln. gyventojų. Žmonės juokiasi, visi gyvena savo gyvenimus, aišku, mašinos senesnės, nei Šanchajuje, o merginos labai kuklios, apsirengusios visiškai kitaip ir visos dėvi skrybeles. O miestas žalias žalias:

Priėjusi kanalą, jau norėjau, kaip Šanchajuje, užsidengti nosį, kai paaiškėjo, kad ten nė vienos šiukšlės. Stovėjau ir žiūrėjau, ir negalėjau patikėti!

Tačiau išvažiavau su savo kinu draugu, kurio palaikyti atvažiavo dar 3 kiti draugai iš Šanchajaus (visi - vedę vyrai), o dar 2 draugai juos pasitiko Nankine. Pirmą vakarą iškart buvome pakviesti į klubą, ten turėjome rezervuotą staliuką ir nelabai malonius padavėjus. Įdomiausia vakaro dalis buvo ta, kad mano draugo draugai kinai labai bijojo su manimi kalbėti, o ypač jų panelės, gyvenančios Nankine. Tiesiog jos - labai tradicinės mergaitės, kuklios ir baikščios, retai ką beištariančios, geriančios tik šaltą arbatą ir ateinančios į klubą tiesiog gražiai atrodyti. Mergaitė net bijojo prie manęs atsisėsti, tarp savęs ir manęs pasidėjo tašę, o jei aš ją užkalbinau, iškart imdavo tartis su vyru, kaip čia man atsakyti, nuleidusi akis.

Tuo tarpu vedę vyrai, vedė, aišku, kines, todėl jiems leidžiama išgerti ypač retomis progomis, o išeiti kažkur be žmonų - dar retesnėmis. Taigi jie per pusvalandį prisigėrė kiek begalėjo ir pradėjo eiti iš proto, tai su jais net ir pats mano draugas susikalbėti negalėjo. Tačiau jiems toks “pablūdijimas” teikė labai daug laimės, apie tai jie kalbėjo dvi dienas nesustodami, juokėsi ir niekaip negalėjo atsidžiaugti.

Pats klubas mane nustebino tuo, kad užsieniečiai labai skyrėsi nuo tų, kuriuos mes pripratę matyti Šanchajuje. Ten - visi užsieniečiai studentai, tuo tarpu Šanchajuje daugiausia dirbantys ir uždirbantys verslininkai. Tokiais pamąstymais ištvėriau 1 valandą uždarame pilnai prirūkytame klube ir nutariau, jog geriau ryte anksčiau atsikelsiu ir pasivaikščiosiu po priepat viešbučio esantį parką. Visgi visiškai kiniški vakarėliai - tikrai ne man.

Visumoje - vos daugiau, nei viena valanda traukiniu ir visai kitoks - labai kiniškas gyvenimas.

Rodyk draugams

Next »