BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2011

Taip siūlo shanghaiist savo naujame straipsnyje apie Darbo mugę užsieniečiams Šanchajuje.

Nusprendžiau iš aš parašyti apie darbo pasiūlą, sulaukusi klausimų apie darbo galimybes Šanchajuje.

Tiesa tokia: dabar migracijos departamento koridoriuose driekiasi eilė verkiančiųjų, negavusių išsvajotosios vizos. Kinija sugriežtino taisykles. Yra labai daug jaunų kinų, dirbusių užsienyje, grįžusių ir negalinčių įsidarbinti, todėl jei kompanijos gali įdarbinti juos, valstybė skatina juos ir darbinti, ir palinkėti užsieniečiams “geros kelionės namo”.

Taigi net ir į mažai apmokamas pozicijas taikosi žmonės, turintys daug patirties. Kaip antai norėjau būti padėjėja už 3000 yuanių, pusė etato, darbas namie. Bet darbą gavo 10 metų marketingo srityje turintis vokietis.

Į anglų kalbos mokytojų pozicijas Šanchajuje priima taip pat arba per pažįstamus, arba tik su atitinkamais TOEFL mokytojo, TEFL (anglų kaip ne-gimtosios kalbos mokymo) sertifikatais. Maždaug 70 darbo pasiūlymų užsieniečiams - tokie. Tačiau Šanchajuje iškart prašo paso kopijos, įrodančios, kad tu esi iš šalies, kur gimtoji kalba - anglų.

Aš dar turiu darbo tik todėl, kad anksčiau gerai dirbau, ir buvo žmonių, kurie tai pastebėjo - t.y. per pažįstamus. Jei ne jie, per skelbimus, bandant praeiti atranką konkuruojant su vietiniais (norinčiais trigubai mažesnio atlyginimo) arba su labai stipriai patyrusiais užsieniečiais, darbą gauti praktiškai neįmanoma. Net mano draugai, baigę bakalaurą ir magistrą Kinijoje, taigi šnekantys visiškai puikia kinų kalba, susiduria su įsidarbinimo problemomis.

Anksčiau gi iš užsienio į Kinija siųsdavosi specialistus. Mokėdavo jiems virš 20 000 lt per mėnesį, jų žmonoms, vaikams užtikrindavo geras gyvenimo sąlygas, duodavo mašiną su vairuotojų, nuomodavo namus, apmokėdavo kalėdinę kelionę namo visai šeimai. Tačiau dabar tokių pozicijų kuo toliau, tuo mažiau. Visų pirma, išaugo Kinijos gyvenimo sąlygų kokybė, taigi darbdaviai nebelaiko tokia sunkia užduotimi atsikraustyti į Kiniją gyventi. Kita priežastis - kinai, padirbę užsienio kompanijose ir išmokę viską, ką kompanijoje galima išmokti, visada grįžta ir šią patirtį perduoda kiniškiems darbdaviams, todėl automatiškai tam, kad įgauti užsienietiškosios patirties, samdyti užsieniečio nebereikia. Visi puikiai kalba angliškai, kuo toliau - tuo labiau.

Iš kitos pusės, šiandien kelias valandas pasivaikščioję mieste, kas minutę sutikdavom bent po vieną užsienietį. Iš jų nė vienas nesišypsojo, visi paniurę ir “žinantys savo vertę”. Tada pagalvojom, gal ir teisinga dabartinė vyriausybės politika. Kinai visada šypsosi, sako tau “hello”, nes niekaip kitaip nežino, kaip su tavimi pabendrauti, o užsieniečiai, tokie stipriai susireikšminę, vertinantys savo asmenybę, niurzga ir piktinasi dėl tokio jų svetingumo. Kartais paniurzgu ir aš, tačiau ar taip užsieniečius sutinkame mes Lietuvoje?

Rodyk draugams

Naujas favoritas: tai, kas įmanoma tik Kinijoje:

700 vaikų mokykloje šoka pagal M. Jackson’o “Dangerous” atlikdami rytinę mankštą - rekomenduoju visiems pažiūrėti!!!

Tie jų “spaliukų” raiščiai nerealūs!!!!

Kitas filmas, kuris visiškai puikiai atspindi kinų kultūrą yra “人在囧途”, galima būtų išversti, kaip “sunki kelionė namo”. Galima pažiūrėti tik kiniškai - čia. Kolkas neradau angliškų subtitrų. Filmas apie tai, kaip vienas verslininkas stengiasi grįžti namo sutikti naujus metus. Filmas sukurtas užsieniečiams padėti mokytis kinų, taigi tarimas labai gražus ir tvarkingas, o ir patys kinai nebijo pašiepti savo pačių kultūrinių bruožų. Rekomenduoju visiems besimokantiems kinų kalbos. Tikrai nesunku viską suprasti!!!

“Wheat” angliškai, iš kinų kalbos išvertus “Kviečių laukas”. Tai - kitas man didelį įspūdį palikęs filmas. Mačiau, su subtitrais galima lietuviškuose torrentų puslapiuose parsisiųsti. Labai gražiai nufilmuota istorija, apie tai, kaip Kariaujančių valstybių laikotarpių visi vyrai išjojo į karą ir paliko moteris vienas kaime gyventi.

Nanjing! Nanjing! (Miesto pavadinimas) Angliškai “City of Life and Death” vadinasi (Gyvenimo ir mirties miestas). Tai - labai žiaurus filmas apie II Pasaulinį karą, kai Nanjing’o miestas buvo užimtas japonų. Sunku žiūrėti, tačiau verta. Tiesa, realybė už filmą buvo daug kartų žiauresnė. Taip pat galima parsisiųsti iš lietuviškų torrentų puslapių su subtitrais.

Deja, šio filmo parsisiųsti neradau, vadinasi “Aftershock” angliškai, kiniškas pavadinimas - “Didelis žemės drebėjimas”. Paantraštė: “23 sekundės, 32 metai”. Apie vienos šeimos tragišką likimą didelio žemės drebėjimo metu. Pagrįsta tikrais faktais: Tangshan žemės drebėjimas 1976 m. nusinešė apie 655 000 gyvybių, laikoma, kad tai daugiausia gyvybių atėmęs žemės drebėjimas.

“China blue” (”Kinijos mėlis”) Šis dokumentinis filmas mane sukrėtė. Rodomas gyvenimas džinsų fabrike pietuose. Tiek iš darbuotojų, tiek iš fabriko savininko perspektyvų. Labai įdomu, taip pat šiek tiek liūdna. Rekomenduoju! (Šį galima parsisiųsti).

“A Year in Tibet” (”Metai Tibete”). Dar vienas, atrodo, šešių dalių dokumentinis filmas. Apie tai, kaip tibetiečiai gyvena visus metus. Galima parsisiųsti.

Rodyk draugams

Paveikslėlis iš čia.

Praėjusią savaitę, kaip oficialiai nedirbantis asmuo, buvau ganėtinai užsiėmusi. Be to, kad pradėjau savo “žurnalistės karjerą”, kasdien vis tobulinau savo kinų kalbą padėdama Kazimui užsakinėti laikrodžius ir boro silikato stiklo vamzdžius (taip, aš galiu tai pasakyti kiniškai!!!). Trumpai galiu pasakyti tik tiek: surasti vienai prekei vienam užsakovui mums užtrunka mažiausiai savaitę: palyginant kainas, susitinkant su atstovais, tikrinant produkciją, aiškinantis skirtingų kainų reikšmę (nes juk marškinėlius Kinijoje galima ir už 1 lt nusipirkti, tik tai nereiškia, kad kas nors Eurpoje tokius marškinėlius nešios).

Be to, kinams labai smagu pasiteirauti, iš kurios tu šalies (be abejo, niekas nepagalvos, kad aš vietinė, geriausiu atveju - korėjietė ar japonė), kas per kompanija, kodėl užsakymas toks didelis/toks mažas/toks skubus ir kt. Taigi tie trumpi nereikšmingi pašnekesiai yra labai svarbūs norint užsitarnauti įvaizdį kitoje kompanijoje ir norint numušti kainą. Va ir sugaišti žmogus praktiškai visą dieną prie telefono, galų gale nieko doro nepešdamas: viena kompanija gamina saulei pralaidų stiklą, tačiau negamina jo 5 mm storio, kita kompanija negali pagaminti 4.5 m pločio, bet gali pagaminti 5 mm storio, trečioji gi neturi stiklo su mažu geležies kiekiu ir pan. Negana to, kad reikia rasti tinkamą gamintoją, užsakovas dažnai nežino, ko jis tiksliai nori, keičia nuomonę, tikisi prekę gauti rytoj ir beveik nemokamai. Taigi Kinijos konsultantų darbas yra tikrai nelengvas, o dažnai ir palyginti menkai apmokamas: turbūt tik kokie 20% užsakymų būna įvykdomi dėl įvairiausių priežasčių, o informaciją surinkti ir suderinti su tiekėjais reikia visais 100%.

Užtat tai turbūt vienas įdomiausių ir geriausių būdų perprasti Kinijos verslo sistemą ir verslininkų tipus. Na pavyzdžiui, praėjusią savaitę užsakymą davėme gamyklai, kurios vadybininkas atėjo apsirengęs visiškai paprastai ir buvo visiškai nesusidomėjęs mūsų užsakymu, o ne vadybininkui, kuris įžygiavo pasipuošęs kostiumu ir noriai bei kantriai atsakinėjo į visus mūsų klausimus bei po to tris kartus skambino pasitikslinti ir patikslinti informaciją.

Taip pat praėjusią savaitę atradau naują užsieniečių kastą, savo tapatybę glaudžiai siejančių su faktu, jog jos ištekėjo už kino. Angliški blog’ai čia ir čia. Skaitant tokius ir panašius blog’us aš susimąstau. Štai už kinų ištekėjusios moteriškės tiesiog baisiausiai didžiuojasi tuo faktu, kad jų meilė atlaikė visokius išbandymus, o jų tikrai yra, ir jie nemaži (turint omeny, kad universitetus baigusiems kinams reikia gauti pažymą iš universiteto, leidžiančią jam vesti užsienietę) ir džiaugiasi kiekvienu išlendančiu kultūriniu skirtumu.

Turiu ir aš kinų draugų, nedaug, bet labai įdomių ir smagių. Netgi esu pakviesta į vienų iš jų vestuves gegužės 2 d. Tačiau aš niekada nežiūriu į juos kaip į savo lyginamosios kultūrinės analizės “mėginius”, be abejo - tokios istorijos, kaip tėvų šaukimas į mokyklą dėl 16 m. vaikino, paklaususio, kokios spalvos jo klasiokės kelnaitės, yra įdomios. Visgi visų pirma, aš susipažįstu su žmogumi, o ne su jo kultūriniu paveldu.

Dar vienas nelaimingas įvykis - Kazimo telefono vagystė. Gi nuėjo žmogus į klubą ir viena vagių gauja ėmė ir ištraukė jam piniginę. Jis - žmogus ne pėsčias. Sugebėjo tą vagį surasti ir piniginę susigrąžinti. Bet vėliau apsižiūrėjo, kad jie jau ir mobilų ištraukė. Tai jis iki pat 7 ryto važinėjo pirmyn atgal iš klubo į policijos nuovadą. Ir, nors pažįsta klubo vadybininką, visgi policijos nuovadoje niekas nepadėjo - mobilaus jam atgauti taip ir nepavyko, bet vagį nevydoną policininkai visgi pasiliko nuovadoje. Jo tolesnis likimas mums nežinomas.

Rodyk draugams

Next »