BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2011

Su šviežia galva, pailsėjusi ir pasižmonėjusi, grįžau namo - Šanchajun.

Pusė dienos tvarkymosi ir iš tiesų - namai jau primena namus.

Kelionė irgi neprailgo: 24 valandos kupinos nuotykių. Pirmiausia, tai nepatarčiau niekam imti pono Olego firmos mikriuko iš Klaipėdos į Rygą. 6 val. stotyje vietoje vieno autobusiuko stovi du. Vairuotojai laksto pasimetę, sako “kur nori, ten ir lipk, visur gerai”, vėliau susiskambina pasiklausti dėl maršruto. Aišku, reikia gi užvažiuoti į kaimelius dar žmonių pasirinkti. Ir, aišku, už Plungės mums pradeda byrėt detalės ir sustojame. Vairuotojas pasispjaudo ir pasikeikia. Tada gal pradeda galvoti. Žmonės pasimetę, tuoj vėluos į lėktuvą. Tai pro šalį važiuojantis bedantis vairuotojas sustoja. Pasirodo - tai taksi. Mūsų - 9, ten vietų - 7, bet tai niekam neatrodo problema, o dar ir pakeliui paimti berniuką reikia.

Susimokėjusi padorią kainą, sėdžiu ant kelių ir atvykstu į Mažeikius. Ten keleiviai pykstasi su bedančiu vairuotoju, kuris iškviečia dar vieną mikroautobusiuką, jo vairuotoją maloniai pavadindamas “gemorojum”. Bedantis - žmogus su tatuiruotėm, tokiom išblukusiom, mėlynom, ant kiekvieno piršto po kažkokią raidę. Keleivis - piktas, klausia, kada paskutinį kartą Bedantis “sėdėjo”.

Man pasiseka ir pataikau pas malonųjį “gemorojų”, kuris pasirodo besąs labai malonus ir nuveža mus iki oro uosto.

Tačiau tada, sveriant mano lagaminą, mergaitė sako “22.4″, vadinasi 2.4 kg reikia išsiimti. Išsitraukiu šokoladą, vėliau dar duoną norėčiau traukt, tačiau ji pasigaili duonelės, aš už tai jai atiduodu šokoladą ir ji jau nebepyksta, kad vietoje 1 vnt. rankinio bagažo pas mane yra 2, juk sakau, kad “tik 7 kg”. O ten - smuikelio futliare - vien grikių koks pora kg :)

Iki Maksvos per visokias turbulencijas vos atskrendame, o vėliau - vos nusileidžiame. Mintyse skamba “Om mani padhma humm” - Budistinė meditacija (galvoju, atbaidys piktas mintis).

Maskvos oro uostas. Praėjus patikrą, kurioje iš visų įmanomų budelių, aišku, veikia tik 1, pagaliau įeinu ir… patenku į trumpų sijonų ir iškirpčių rojų. Suprantu, kodėl Kazimui visada buvo įdomu nuvažiuoti į Rusiją. Taip prasideda mano 4 valandų laukimas. Pereinu kokius 2 km oro uostu. Turiu savo “7 kg”, o niekur jokio vežimėlio nesimato - tik visokios GUCCI parduotuvės ir kailiai, aš galvoju, kaži, ar tie turčiai paskui tuos kailius irgi rankose nešasi, ar jiems jau vežimėliai atsiranda.

Įlipu į lėktuvą. Internetu užsirezervavau nerealią vietą prie lango. Man mojuoja kolegos muzikantai. Pamatę, kad keliauju su smuikeliu, jie man pasakoja, kad 8 mėnesius gyvens Šanchajuje ir muzikuos. Taigi 8 skrydžio valandos praeina labai labai greitai. Tik va AEROFLOT neduoda nič niekelio išgert. Net už papildomus pinigus nusipirkti negalima. Klausiu stiuardo, kas čia buvo, o jis sako “nu va, kad rusai gert nemoka…”

Atskridus, pro patikrą nešu savo “7 kg” ir lagaminą. Šypsausi “nuo ausies iki ausies”, taigi sargybiniai nori patikrinti tik smuiką. Atsegu vieną kišenėlę ir užkalbu dantį. Žmogus pasimeta, kad taip šneku kiniškai ir… visa mano grikių košė ir sūriai ir dešros saugiai keliauja per Kinijos sieną tiesiai namo!!!!

Šanchajuje šviečia saulė, kinai grūdasi, vienas gatvėje man spaudžia ranką, o aš…jaučiuosi, kaip namie!

Linkėjimai visiems skaitantiems! Bučkiai artimiesiems - aš gyva ir man viskas labai gerai!

Rodyk draugams

Šiek tiek seniau rašiau, kad laukiu iškvietimo darbo vizai. Na, tai finalas toks, kad aš tos vizos negavau. Kinijoje įsigaliojo nauja politika, nukreipta prieš jaunus užsieniečius, norinčius dirbti Kinijoje, taigi norinčiai mane darbinti kompanijai, net pridavus dokumentus per savo pažįstamus 3 kartus, vis tiek viza nebuvo išduota. O 3 kartas yra galutinis.

Taigi seniau užtekdavo tik 2 metų patvirtintos patirties ir Bakalauro diplomo, tačiau dabar jiems reikia, jog žmogus jau būtų pasidaręs kažkokią karjerą ir į Kiniją atvežtų savo patirtį.

Turiu pasakyti, kad galvojau, jog mane norinti darbinti kompanija neskuba, bet man atsiprašymą atsiuntė net vienas jų viršilų, sakydamas, kad darė viską, ką galėjo, tiesiog jauniems, ką tik universitetą pabaigusiems kinams, įsidarbinti labai sudėtinga, todėl valdžia priėmė tokį sprendimą, kad užsieniečiai nedarytų jiems konkurencijos. O man, kaip Europos Sąjungos pilietei, kuri niekada neturėjo problemų su vizomis (nepaisant incidento Šveicarijoje, kai mus visus norėjo deportuoti, nes policininkai “pamiršo”, kad mes jau E.S.), tai buvo labai netikėta žinia. Na o mano draugas turkas, visas laimingas juokiasi (juk jam ir į Lietuvą važiuojant reikia kelis kryžiaus žygius praeiti).

Bet… Visi mano keliai veda į Kiniją ir į Šanchajų aš tikrai sugrįšiu, kad ir be darbo vizos.

Tai tokia pirmoji naujiena.

Na o kita naujiena - universitetas, kuriame noriu studijuoti paankstino dokumentų pridavimo terminus. Aš galvojau, kad ramiai sau nuvažiuosiu ir tuos dokumentus priduosiu. O jie va perkėlė tą datą iš kovo 25 į kovo 15 (antradienį!!!) Tai šiuo metu verčiuosi per galvą stengdamasi viską susirinkti.

Jeigu galima ko nors pasimokyti iš mano patirties - tai ech.. Kinija - nenuspėjama šalis, niekada nežinai, kur tave gali užklupti koks netikėtumas :) Pvz. notaro patvirtintą dokumento kopiją kinai ruošia mažiausiai 10 d., nes turi susisiekti su dokumentą išdavusia įstaiga, kuri patvirtintų, jog tai - ne kopija, o originalus dokumentas.

O galiausiai tai labai apsidžiaugiau gavusi laiškelį iš savo buvusios kambariokės japonės, kuri sakė, jog viskas jiems (japonams) bus gerai. Tik toks žemės drebėjimas išgąsdino ne juokais, o dabar, kai dar ir atominė sprogo, labai sunkiai japonai miega naktimis, nežino, ko dar laukti. Rašė, kad jos sūnus namo ėjo 3 valandas, tada iš jos pasiskolino dviratį ir tokiu būdu pasiekia savo darbą.

Išsiunčiau didžiausią užuojautą savo draugams Japonijoje ir perskaičiau labai įdomų straipsnį apie tai, kaip į katastrofą Japonijoje reaguoja kinai. Straipsnis - čia (angliškai).

Rodyk draugams

Šiandien netyčia užėjau į kolegės Barboros tinklaraštį ir pamačiau, kad buvau nominuota :) Ačiū, Barbora, kad skaitai ir už gražų aprašymą. Prižadu, pasistengsiu rašyti pastoviau.

Taigi 7 dalykai apie mane:

1. Mėgstamiausia mano sriuba - turkiška trinta lęšių sriuba. Atsirado jos ir Šanchajuje, taigi kartais važiuojame valandą į vieną pusę, o po to valandą namo vien tam, kad gautume tos nuostabios sriubos :) Turkijoje kartais valgydavau ją 2 kartus per dieną :)

2. Kartais mane ištinka, kaip mano draugas vadina, “valymosi priepuoliai“. Paprastai jie ištinka arba tada, kai turiu labai daug darbo ir reikia atsiplėšti, arba tada, kai visai neturiu, ką veikti. Tokio priepuolio metu būnu gana pikta ir galiu šveisti viską, kas po ranka, nors ir tris valandas.

3. Mano akcentas. Manau, atėjo laikas paviešinti vieną ilgai slėptą interviu, kurį daviau dirbdama EXPO. Slėpiau tai dėl savo baisaus angliško akcento, kuris labai išryškėjo, kai, jaudulio ištikta, kalbėjau įrašui, žinodama, jog nebus “antro dublio”. Mano sesei tai visada duoda labai geros nuotaikos dozę, tai gal ir skaitytojams patiks - prašau eiti čia.

4. Internete galiu rasti beveik viską. Visada mieliau siunčiu el. laišką, nei skambinu, dažniau ieškau info internete, nei klausiu draugų. Labai gaila, kad Kinijoje šiuos įgūdžius retai galiu pritaikyti. Ten viskas pagrįsta pažintimis, todėl kinai dažniausiai neieško informacijos internete, o klausia draugų, ir eina ten, kur draugai nurodo arba daro taip, kaip draugai pasako. Todėl atitinkamai ir internetinė informacija dažniausiai būna netiksli, pasenusi (miestas labai greitai keičiasi). Vieną kartą net skambinau į arbatinę pasitikslinti, ar tikrai ji veikia (buvo labai išgirta internete). Arbatinės darbuotoja atsakė, kad veikia ir viskas gerai. Nuvažiavus tuo adresu, namas jau buvo nugriautas…

5. Labai mėgstu knygas ir daug skaitau. Kartais net labai daug, ypač per atostogas. Visada pasiimu bent 3-4 knygas. Taigi atitinkamai bijau knygynų per išpardavimus. Dabar mano pomėgis persidavė mano draugui ir iš Singapūro parsivežėm bent 10 gražiausių angliškų knygų. Nes gi naujos ir tik po 1-2 dolerius. (Gerai, kad vėlavome į lėktuvą, tai nespėjo mūsų bagažo pasverti ir sėkmingai parsivežėm visas šias knygas).

6. Sergu kelionių karštine. Esu labai smalsi, todėl pastoviai išsirenku vis naujas vietas, kur būtinai turėtume važiuoti, tačiau į tiek vietų, turbūt, ir per kelis gyvenimus nespėtum nukeliauti, todėl paprastai keliaujame ten, kur tuo metu būna geriausi skrydžių pasiūlymai.

7. Nuo rugsėjo planuoju studijuoti kinų verslo teisę… KINIŠKAI. Tam jau pradedu ruoštis, tačiau mane kartas nuo karto vis gąsdina tokios mintys: KAIP aš laikysiu egzaminus kiniškai, o dar teisės egzaminus, o gi ir magistrinį darbą reikės gintis… Tačiau esu pasiryžusi ir jei šiais metais nepavyks, tai būtinai stosiu kitais ir kažkokiu būdu tikrai šitą planą įgyvendinsiu.

15 blog’ų, kuriuos galėčiau nominuoti kaip stilingiausiuosius?

Na, lengvidaiktai būtų sąrašo viršuje, gaila, kad autorė nusprendė blog’o neberašyti.

Taip pat man labai patinka grafomanija. Tiek turiniu, tiek ir forma. Tikiuosi, ir aš išliksiu tokia pat lietuviška, gyvendama ne Lietuvoje.

Visą dieną galvojau ir dar kelis skaitomus blog’us atsiminiau:

Vienas jų - iliustruotas “Abstraktus miestas

Taip pat esu perskaičiusi turbūt visus Tado Vidmanto blog’us, kaip ir savo buvusios kursiokės Marijos, gyvenančios taip pat Kinijoje, įrašus.

Na, o visi kiti mano skaitomi blog’ai jau ir taip yra “Nuorodose” dešinėje. Gero skaitymo!

Rodyk draugams

Next »