BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2010

kittokia

Atostogos

Nuo šiandien aš atostogose!!! Turiu savaitę parašyti likusius 50 000 ženklų ir pasiruošti 3 egzaminams. Bet kokiu atveju, labai laukiu, kol viskas pagaliau baigsis :)

Ketvirtadienį buvo pirmasis party mūsų paviljone, galima pasižiūrėti, kaip jis nusisekė štai čia. Labiausiai man patiko lietuviškas alus ir tai, jog pagaliau sudalyvavau kokiam party, nes savidisciplinos sumetimais niekur nebuvau išėjusi jau laabai laabai seniai.

Nuotrauka mano bendradarbio Pauliaus.

O šiaip tai toliau mokausi kinų (ypač gera praktika - darbe, kur iš visų kaimų suvažiuoja išskirtiniai švepliai ir bando su manimi susišnekėti :))) Daugiau, tiesa, jiems patinka mane fotografuoti, nei šnekėti (dauguma EXPO darbuotojų - kinai: pigiau ir patogiau ir kinai mažiau reikalauja iš darbdavio; taigi mažai tų autentiškų didžianosių). Tiesa, per valandą užsuka maždaug 3000 žmonių, turbūt kiekvienas iš jų nori bent po nuotraukos su bent vienu iš mūsų ir, be to, jie nelabai moka naudotis savo fotoaparatais, tai kartais pusę dienos aš jų fotoaparatuose išjunginėju flash’ą, nes “NO” is not an aswer, o mano akys tų blyksčių jau tikrai nepakelia (nepamirškime, aš ir šiaip alergiška…) :)

Kitas masiškumas - EXPO pasai. Nežinau, kas juos išrado, bet kinų tarpe jis sukėlė tikrą CRAZE. Pasai išparduodami jau 8 h ryte, dažnai kinas turi ne po vieną, o po kelis pasus (kai paklausi, tai sako - draugai paprašė, etc. etc.) Ir jie savo pasus laaabai brangina. Gink dieve uždėsi LT štampuką ne jo norimoj idealioj vietoj, tada rėks, pyks, nervinsis tarsi būtum pirštus nukapojęs. Taip pat reikia atidžiai sekti, ar neduoda kokių nelegalių štampavimui objektų (tokių, kaip TIKRAS pasas ar 100 yuanių), mat pagal Kinijos įstatymus tai - valstybinė nuosavybė, todėl negali būti niekaip modifikuojama. (O jų KLR pasai tookie panašūs į EXPO pasus…) Žodžiu, štampuojant tarsi per greitojo štampavimo čempionatą, reikia išlikti laabai budriam.

Nuotraukas įmesiu iš seniau aplankyto korėjietiško restorano, į kurį labai norėtųsi sugrįžti. Parekomendavo kursiokė, labai džiugu, nes tų restoranų tiek daug, kartais tikrai sunku išsirinkti tinkamą. Kai atvažiavome, prie jo driekėsi eilė (o tai - visuomet geras ženklas).

Restorano pagr. patiekalai - ant grotelių kepama mėsa, kurią tu turi keptis pats. Užsisakius, stalui atneša daaug lėkštučių garnyro. Tiesa, korėjiečių lazdelės yra apvalios ir metalinės.

Kitas dalykas, kas man labai patiko korėjiečių restorane - miežinė arbata. Mmm…

Rodyk draugams

kittokia

Buvau Hong Kong’e

Porai dienų, kol pagamino darbo vizą.

Truputį tradicinių namų, labai daug kiniškos medicinos parduotuvėlių, prekiaujančių specifiniais kregždučių lizdeliais. Dangoraižiai labai siauri, statomi kalnuotoje teritorijoje, taigi miestas atrodo labai labai aukštas.

Keistas miestas, mes su mano bendradarbe Milda taip ir neišsiaiškinome, ką ten žmonės dirba visą dieną. Toks jausmas, kad visi pardavinėja.

Mūsų viešbučio kambarys, kainavęs apie 100 lt nakčiai :)

Imigrantai indai ir juodukai, apsirengę tradiciniais rūbais bando prikviesti į restoraną ar savo motelį - iš pradžių truputį nejauku.

Baltaveidžiai, pamatę, jog tu gatvėje dairaisi į šalis, klausia, ar padėti rasti kokią nors gatvę, numeta kokį komplimentą - iš pradžių tai taip pat šiek tiek trikdo, esu įpratusi į klausimą “ko ieškote” Kinijoje, bandant išvengti nepageidaujamų “gidų” sakyti - nieko, prašau neiti paskui mane, etc.

Kinai tuo tarpu šneka kantono kalba - nešneka, o tiesiog dainuoja. Klausydamasi radijos iš pradžių niekaip negalėjau nuvyti minties “negi tai tikrai yra kalba”.

Sutemus visi vaikšto aplink gurkšnodami alų, visos parduotuvės po 12 nakties dar tebebuvo atidarytos.

Miestas labai siauras, labai aukštas, tačiau tik 20% Hong Kong’o teritorijos teužima miestas, likę 80% - tropinis miškas. Mes gi nepraleidome progos to pamatyti ir nuvykome pusdieniui į salą, kurioje nė mašinoms važinėti neleidžiama - Lamma.

Tik pusė valandos laiveliu ir tai jau visiškai turistinė sala, kurioje parduodama daug žuvies, labai karšta ir ryškiai šviečia saulė (mieste - visiškas rūkas, šviečia tik įvairiaspalvės reklamos. Ir dieną, ir naktį).

Šiaip jau Hong Kong’as man priminė Niujorką ir jo Chinatown’ą :) Tik žmonės kitokie - visi kažkokie menininkai, tiek kinai, tiek ten gyvenantys vakariečiai. Na, poros dienų man čia tikrai pakako.

Paplūdimys su geru vaizdeliu :)

Ir pati fainiausia Mildos padaryta nuotrauka:

Rodyk draugams

kittokia

EXPO ir aš

Tebeturiu vilties parašyti savo bakalaurinį darbą, tačiau šiuo metu ištiko kūrybinė krizė, tai galvoju, gal praeis, jei parašysiu ką nors savo blog’e :)

Prasidėjo darbas Lietuvos paviljone. Šiaip jau viskas taip, kaip ir tikėjausi, tik gal neįsivaizdavau, kaip atrodys tiek daug kinų. Visgi nesupratau, ką reiškia 93% lankytojų - kinai. Į paviljoną užeinantys vakariečiai dažniausiai yra kitų paviljonų darbuotojai, o vakarop iš inercijos nepakeldama galvos ir su jais kalbu kiniškai, net nekalbu apie visokius indoneziečius ir korėjiečius. Vargšai truputį pasimeta, ar supyksta, kaipgi aš nematau, kad jie visiškai į kinus nepanašūs.

Nepavargstu (na, gal šiek tiek).

Lėtai vaikštau pirmyn atgal, stengiuosi šypsotis.

Atsakinėju į klausimus, kokia mes kalbame kalba, ar nebuvome Jugoslavijos sudėtyje (makaluoju rankomis Europos žemėlapyje, bandydama parodyti, kaip dydžiu skyrėsi SSRS nuo Jugoslavijos ir kaip toli mes esame nuo Balkanų šalių. Kinas žiūri, galvos nelinguoja…), koks mano požiūris į SSRS ir kaip atkeliauti į Lietuvą.

Pastovus klausimas - ką reiškia siūbuojantis ratas paviljono pradžioje (tai - modernus menas. Dažnai nuo šio klausimo išsisuku plačiai šypsodamasi ir kviesdama vaikus pasisupti ir nusifotografuoti), kokia iš to meno nauda (o kokia nauda iš kokio nors kito meno?).

Pasakoju, kad ir gerai, kad mūsų nėra labai jau daug, kad mūsų graži gamta, kad oro balionai nėra pati populiariausia transporto priemonė (mūsų paviljono tema - skrydis oro balionu).

Valandą per dieną dėlioju antspaudus ant EXPO pasų, marškinėlių, rankų, užrašų knygučių ir visur kitur, kur išprotėję kinai nori.

Dar valandą praleidžiu krepšinio aikštelėje, kur sumetę “2 iš dviejų” kinai gali laimėti “antistresinį” krepšinio kamuoliuką.

Be abejo, visi kinai žino lietuvišką krepšinį. Bet jie taip pat žino, jog mes buvome toji tauta, kuri sugriovė SSRS. Klausia, kuo mes išskirtiniai, kiek mes uždirbame, kodėl visi kalbame kiniškai ir buvo dar keli rekomendavę man nebegrįžti į Lietuvą ir likti Kinijoje :)

Jie nuoširdžiai domisi, fotografuojasi turbūt su kiekvienu darbuotoju. Kartais, o ypač jei stoviu prie moderniosios skulptūros, prie manęs nutįsta besifotografuojančiųjų eilė (truputėlį palaukite, laba diena, ačiū, nėra už ką, kitas). Dažnas kinas bando išmokti pasakyti “Lithuania” arba “labas”. Nepanašu, kad jiems mūsų paviljonas būtų mažiau svarbus ar įdomus nei kokių kitų, didžiųjų šalių. Labai džiaugiuosi, kad jie klausia ir domisi ir tikrai nemažai, ne tik apie kokius paviršutinius dalykus, bet apie kultūrą, istoriją, religiją, bendrai gyvenimą Lietuvoje. Buvo net tokių, kurie klausė, ar galėtų atvykti į Lietuvą, kai jie jau bus pensininkai gyventi :)))

Kolkas dar nebuvau nusinešusi fotoaparato. Kai jau nusinešiu, būtinai nusifotografuosiu su uniforma ir parengsiu kokį trumpą reportažą, o kolkas keli vaizdai iš žymiojo Rytų perlo bokšto, kur buvome sausio mėnesį.

Mano mėgstamiausias dangoraižis (dabar jau pabaigtas, nuotraukoje - dar ne)

Šiaip jau yra ir kitų bokštų, kur vaizdas būtų ne ką prastesnis už perlo bokštą, bet šiame yra permatomos stiklinės grindys, ant kurių galima vaikščioti ir po kojomis matyti didžiausius dangoraižius. Labai įdomus ir visai adrenalino prigaminantis jausmas!

Čia šiek tiek matosi, kas buvo po kojomis

Visų mūsų silpnybė - kiniški vaikiukai

Rodyk draugams