BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2010

kittokia

LiJiang

LiJiang - senovinis miestas Yunnanio šiaurės vakarinėje dalyje. Skaičiuoja daugiau nei 800uosius metus, dėl savo unikalumo įtrauktas į UNESCO kultūros paveldą. Taigi norintis pamatyti miestą turistas turi susimokėti 80 yuanių įvažiavimo mokestį (sakau kaip Palanga “senais laikais”). Labai gražiai prižiūrėtas, tualetai nemokami ir blizga, namai išpuoselėti, išsaugoti. Atmosfera labai jauki, draugiška. Miestelis įkurtas prekybos kelių sankirtoje, dabar sulaukia daugiau turistų nei prekybininkų.

Į LiJiang’ą atvykome vėlai vakare, ture buvo numatyta mums leisti pažinti ‘vakarinį miestą’, kitą rytą buvo numatytas kopimas į kokį tais kalną, bet aš jau iš Šanchajaus išvažiavau peršalusi, rytais Yunnanyje buvo laaabai šalta, o ir miestelio mes nelabai apžiūrėjome naktį, taigi trumpai pasivaikščioję ir pavalgę vakarienę, mes grįžome į viešbutį, nusprendę, jog kitą rytą paskirsime nuotraukoms ir artimesniam susipažinimui su miesteliu.

Naktinis vaizdelis:

Taigi rytą anksti kėlę pridavėme savo lagaminus autobusiukui, kuris išvažiavo į kalnus, o patys išėjome į tą senamiestį. Tačiau buvo taaip šalta, jog neilgai paėjėję, sėdome į taksi ir nuvažiavome į KFC, kur prasėdėjome tol, kol pakilo saulė, jog galėtume lįsti į lauką.

Kai klausiau vietinių pardavėjų, jos sakė, jog joms visai nešalta, nors oras ryte būna arti minuso, dieną tampa +20, tai mes rengėmės kaip svogūniukai, kad galėtume įsidienojus vis po sluoksnį nusirengti :)) Va tokie madingi vyrukai pirko pusryčius tuo metu, kai mes susigūžę tupėjome KFC ir gėrėme ‘bet ką, kad tik būtų šilta’:

O kiti vyrukai ir moteriškės praktikavo Taichi

Kavinės ir viešbučiai. Tą žiauriai šaltą rytą nebuvo nė vienos kavinės, kurioje būtų uždarytos durys ir langai. Vieninteliame KFC galima buvo nors truputį sušilti. Visi vaikščiojo viduje prisirengę, bet bent kiek užsidaryt ar pasišildyt nė neketino. Žodžiu, tikrai daug naudingiau yra pamiegoti kol normaliai prašvis ir saulė išlįs, tik tada eiti pasivaikščioti, nes iki to laiko šaltis baisus.

LiJiang’as labai netoli Sichuan provincijos ir Tibeto, taigi galima rasti daug tibetietiškų suvenyrų, maldų malūnėlių bei labai daug jako mėsos. Na, mes jako mėsos neragavome, bet valgėme daug imbierinių saldainių, kurie gaminami štai va taip: (po to ilgi pagaliukai karpomi į kąsnius)

Bet yra ir kitokios budistinės įtakos:

Dabar, matant tiek vandens, sunku įsivaizduoti, kaip atrodo ta sausra Yunnanyje, tačiau LiJiang visada garsėjo savo kanalų ir vandens gausa.

Skalbykla:

Daržovių pardavėja

Pupulis:

Tradicinis žmogus ir daug jo norų

Prieš išvykdami dar prigriebėm ‘graikiškų riešutų’ pavidalo pyragėlių, kurie buvo NEREALIAI skanūs: visiems, kada nors keliausiantiems į Lijiangą, jų būtinai reikia paragauti!! Paragauti paėmėm tik menką maišelį, o pyragėliai taip greitai sunyko, kad likusias dienas graužėmės, jog nepapirkome daugiau…

Skubiai nuvykome į vietą, kurioje jau turėjome valgyti pietus, taigi pasirodo dar teko palaukti likusios mūsų grupės dalies - kalnų užkariautojų, o tuo laiko švaistymas dar nesibaigė - mus nusivežė į prezentaciją, kur bandė įsiūlyti maisto papildą, pavadinimu SPIRULINA. Tai, pasirodo, yra ne šiaip maisto papildas, o aukštumų ežeruose gyvenanti bakterija (ar kažkas panašaus), kuri per mikroskopą atrodo kaip spiralė ir, patekusi į žmogaus organizmą gydo viską, sakė net ir AIDS :))) (Na, suprantu, kad gali turėti teigiamą poveikį viskam, bet ten taip perdėtai reklamavo ir gyrė, kad net ausys linko). Kažkokiu būdu atsispyrėme pagundai ir nenusipirkome šio puikaus produkto (nors mūsų grupė jiems padarė nemažą biznį) ir išvažiavome atgal į Dali, kur rytojaus dieną mūsų lauks gražūs peizažai ir kruizas ežeru ErHai.

Rodyk draugams

Taigi pirmiausia atskridę į Kunmingą gavome vakarienę ir susipažinome su savo nauja gide (kuri tuo metu pasirodė labai maloni ir miela) ir likusia keliautojų kompanija - 8 žmonėmis, taigi mūsų miniautobusiuke liko bent 3 laisvos vietos (kodėl sakė, kad nebėra vietų?). Tada gavome vakarienę, kuri Kunminge, kadangi tai - didžiausias provincijoje miestas, pasižymintis vienodu klimatu visais metų laikais, ten gyvena ir daug užsieniečių, ir daug kinų imigrantų, dar nesimato tikrųjų Yunnanio bruožų tai ir vakarienė buvo labai skani ir skalsi :)

Išmiegoję viešbutyje, ryte pajudėjome į Lijiang’ą. 6 valandų kelionė autobusiuke buvo nutraukta du kartus: kartą pietums Dali, kitąkart - pirmajame turistiniame objekte - GuanYinXia. Pietaujant jau pasijuto Yunnanyje dar ir dabar siaučianti sausra - maistas buvo labai menkas, iš visokių salotų ir mailiaus, na o turistinis objektas buvo labai gražus - Naxi tautinės mažumos kaimelis, kaidaise buvęs arbatos ir arklių karavanų poilsio vieta.

Per Yunnanį, toje vietoje, ėjo “Pietinis šilko kelias”, kuriuo iš tiesų gabeno labiau ne šilką, o tibetietiškus arklius ir arbatą. Kai mokslininkai pastebėjo, jog artimuosiuose rytuose yra panašių tradicinių aksesuarų ir panašių arbatų, jie nesuprato, kaip skirtingos civilizacijos galėjo išrasti tokius panašius dalykus. Tada paaiškėjo, jog iš Kinijos Yunnanio kalnais ėjo kelias, kuriuo į vakarus ir buvo gabenamos prekės.

Naxi tautinė mažuma gyveno kalno papėdėje, jie buvo labai gabūs irigacinėms sistemoms, todėl po visu miesteliu yra išvedžioti kanalai, visur teka vanduo. Kalnuose gyveno viena jų deivė, ten jie pasistatė šventyklą, kuri stovi iki šiol ir lipdavo ten melstis. Iš tiesų, pamačius stačius šlaitus ir siaurus praėjimus, pradedi suprasti, kodėl ta arbata tokius pinigus kainuodavo…

Plačiau apie arbatos ir arklių kelią visai neblogai rašoma čia. Na o aš įmetu nuotraukas:

Taip atrodo pats miestelis, kuriame šiandien tegyvena turistai ir suvenyrų pardavėjai

Skliautų dekoracijų detalė

Ten, netoli krioklio, yra deivės statula ir jos šventykla. Tikrai gražioje vietoje įkurdino

Pakilus į kalnus, saulėta ir šilta diena dingsta ir patenki į vėjuotą pavėsį. Vėjyje supasi medinės norų lentelės, ant kurių parašytus norus vejas nuneša dievams, kurie perskaitę juos pildo.

Va ir sušalusi aš pati:

Rodyk draugams

Kitas - pats smagiausias - pastaruoju metu nutikęs įvykis - susitikimas su Šanchajaus lietuviais, ar, tiksliau - lietuvėmis. Lietuviai vyrai mūsuose yra itin retas reiškinys, iš viso mūsų gretose turime 3 ir dar nemažai augančių vyrukų, kurie mamų yra mokomi lietuvių kalbos, tradicijų, kultūros. Lietuvaičių Šanchajuje antrosios pusės (aš taip pat ne išimtis) yra ne lietuviai, tačiau vis tiek vyrai gamina ir valgo cepelinus, “pikantišką”, kelia “trejų devynerių” stikliuką. Ir taip, už tūkstančių kilometrų žmogus pasijunti arčiau namų :) Ypač, kai vietoje kiniškų mažučiukų, matai laimingus šviesiaplaukius vaikučius, kurie nerėkia (kaip kinietukai), o ramiai žaidžia draugiškai (retkarčiais pasišnekėdami angliškai) ir patys džiaugiasi susitikimu. Gražu, kad daugelis seniai begyvenę Lietuvoje, tačiau seka visas naujienas, žino tenykščius įvykius, idealizuoja Lietuvą, jos ilgisi. Mūsų lietuvaitės kur tik negyvenusios, kur tik nebuvusios, ko tik nemačiusios, galų gale skirtingais keliais atsidūrusios Šanchajuje. Labai smagu, jog ne viena pirmiausia bandė įsitvirtinti ir gyvenimą kurti Lietuvoje, tik jau nepavykus ar, tiksliau, nepasiteisinus lūkesčiams, emigravo. Taigi esu labai laiminga, galėdama vėl su šia smagia kompanija susitikti velykoms!!! Ir įmetu mūsų, lietuvaičių, ir mūsų šedevro - cepelinų - nuotrauką :)

Rodyk draugams

« Prev - Next »